TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apkartę saldumynai

2015 05 02 6:00

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Tikrai graži, įsimenanti Jėzaus frazė. Ją tinka užrašyti ant Pirmosios komunijos paveikslėlio ar pacituoti maldoje. Evangelijoje pagal Joną netrūksta grakščių sentencijų, išradingų metaforų, intriguojančios simbolių kalbos. 

Dėl to šis evangelistas taip mylimas skaitytojų, ypač tų, kurie yra naujokai šventųjų raštų pasaulyje. Dėl to Jonui taikomas poeto vardas, o poetai, kaip žinome, žmonių akyse būna ypatingi kūriniai, matantys ir girdintys gerokai daugiau negu paprasti mirtingieji. Prisimenu, kadaise kunigas Ričardas Mikutavičius per vieną pamokslą Kauno Vytauto bažnyčioje įkvėptais žodžiais dėstė poeto ir teologo dramą evangelisto Jono asmenyje. Ačiū Dievui, sakė jis, kad teologas nesunaikino poeto. Štai dabar turime poezijos perlą - vadinamąją ketvirtąją Evangeliją, kuri tokia skirtinga nuo kitų trijų. Turime tuos nemirtingus posakius apie gerąjį ganytoją, apie gyvąją duoną, nužengusią iš dangaus. Ir apie žodį, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Apie meilę, kuria Jėzus mus myli ir kuri įsakoma kiekvienam jo mokiniui.

Regis, nėra nieko nuostabiau, kai Jėzaus paveikslą mums kuria poeto plunksna, kai tikėjimo tiesos perteikiamos skambiu, nugludintu žodžiu, o ne kieta ir šalta dogmų kalba. Viskas tada - tiesiai į širdį. Traukte traukia. Nereikia kalti, įrodinėti, grumtis su abejonėmis. Kas gi išdrįstų piktintis, kad Jėzus pavadino save vynmedžiu, o mus - šakelėmis, kad šakelėms liepta duoti vaisių ir kad mūsų vaisingumas turi šlovinti Dievą? Neišgąsdina net grėsminga pastaba apie nevaisingas, sudžiūvusias šakeles, kurios išmetamos lauk sudeginti. Tai turbūt ir vėl kokia metafora, poetinės kalbos forma. Vynmedžio ir jo šakų simbolika turi būti visiškai atskleista. Ar kas nors sudreba, jei poezijoje mes virstame medžiais, kuriuos paprasčiausiai nukerta lentoms ar malkoms?

Didelė laimė Evangelijai, užrašytai poeto! Išgirstai poetų tautos. „Poezijos pavasario“ kontekste. Ji pats saldumas burnoj ir širdy, ją norisi dainuoti po žydinčia vyšnios šaka, po gegužės dangumi, svaigstant nuo jos gražumo.

Apreiškimo knygoje yra scena, kai regėtojas mato angelą, apsisiautusį debesimi ir laikantį rankoje „atvyniotą knygelę“. Angelas liepia paimti ir suvalgyti knygelę. Tai padaręs regėtojas nustemba: „Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.“ Gal čia ir nėra kokia taisyklė, kad Dievo žodis iš pradžių būna saldumynas, o paskui virsta kartybe. Bet šiaip užuomina aiški ir verta dėmesio. Kaip ir garsus Hermanno Hesse posakis, kad didžiąsias evangelines tiesas jis užrakintų devyniomis spynomis, nes priešingu atveju jos blanksta ir pinga.

Prariję saldžiąją evangelisto Jono giesmę apie vynmedį ir jo šakeles, vėliau turėtume susiraukti iš netikėto kartumo. Būti Jėzaus vynmedžio šakele - tai anaiptol ne Pirmosios komunijos palaima. Tai pasmerkimas. Kaip ir priklausymas Gerojo ganytojo kaimenei. Pasmerkimas vienintelei tiesai, vienintelei prasmei, vienintelei galimybei gyventi ir duoti vaisių. Raukomės ir protestuojame. Evangelistas Jonas į saldainio popierėlį suvyniojo nevalgomą dalyką. Kas jau čia džiugiai pripažintų, kad Kristus visada ir visur yra vienintelis? Matau žmonių, kurie, netapę vynmedžio šakelėmis, atrodo vaisingi. Ir mes patys ne kartą, palikę Kristų nuošalyje, imame ir nuveikiame ką nors naudinga. Ir kodėl tik vaisiai svarbūs? Pagaliau, kaip nuspręsti, kas yra tikrieji vaisiai to nematomo vynininko akyse? Ko jis nori ir laukia iš manęs? Juk jis išaukština ir gailestingąjį samarietį, pasilenkusį prie sužeisto žmogaus, ir lygiai taip pat Mariją, kuri tik sėdi ir klausosi? Ar jie abu tos pačios vynmedžio šakelės, vienodai geros ir vaisingos? O kur dar visos kitos painiosios gyvenimo situacijos, mūsų fragmentiškas tikėjimas, kai mėtaisi į šalis ir abejoji, kai trokšti jam vienam priklausyti, jį vieną mylėti, bet išeina kitaip.

Aš esu vynmedis, o jūs - šakelės. Tikrasis vynmedis. Vienintelis. Niekuo nepakeičiamas. Ar tikrai norime nuryti tą tariamą „poezijos perlą“? Ar suprantame, ką reiškia, jeigu pasirinksime tokią vienybę? Tikrai reikia vienintelės tiesos, vienintelio vaisingumo šaltinio, vienintelio mus laiminančio vardo?

Jeigu jau pasiryšime kąsti Jono Evangelijos tekstą, kąskime laukdami kartybės. Cukrus liktų pavasariui. Gal bus pagunda išspjauti. Bet jei pavyks atlaikyti, neturėtume amžinai raukytis. Užlies nauja saldumo banga, tik ne iš gražių žodžių. Iš susirišimo, suaugimo su tuo, kuris mūsų vardu ir už mus atsistojo priešais dangaus Tėvą, tą paslaptingąjį vynininką. Jo gyvybė bus mūsų gyvybė. Jo vaisingumas laiduos mūsų vaisingumą. Jo pašlovinimas bus ir mūsų šlovė. Taip evangelisto Jono poezija tampa teologija. Dramos esmė - ar pasirinkti vienintelį. Kada jo tikroji saldybė yra tik pažadas. Gal dar kartais šmėkštelėjusi ir nepagaunama užuomina kituose, jau pasirinkusiuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"