TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apmąstymai iš Ellicott miestelio

2010 06 17 0:00

Apie griaunantį barjerus

Prieš trejetą metų nustebino "Draugo" nuomonių skyriuje išspausdintas rašinys, kuriame autorius siūlė kurį laiką pamiršti, kad esame lietuviai, ir pabūti pasaulio piliečiais. Štai iškarpėlė iš to rašinio:

"Manau, būtų kur kas geriau, jei kurį laiką pamirštume, kad esame lietuviai, ir pabandytume kurį laiką pabūti pasaulio piliečiais. Įgyta patirtis labai praverstų grįžus tėvynėn. (...) Tačiau šiandieną išvykę į užsienį lietuviai yra linkę visų pirma apsaugoti savo tautiškumą. Tik ar tikrai išvykus į užsienį mūsų tautiškumui kyla grėsmė? (...) Ar būtina burtis su tikslu apsaugoti tautiškumą, kada tautiškumui joks pavojus negresia?"

Tai va, vienas atvykusysis į Londoną ten studijuojančiam lietuvių jaunimui porina, kad neužsidarytų lietuvių kalboje, nes ir Vytautas su Jogaila kalbėjo lietuviškai tik tada, kai norėjo, kad lenkai nesuprastų, o šis tikina, kad gyvenant svetur joks pavojus tautiškumui negresia. Vis dėlto laimė, kad tokių "lietuviškumo" apaštalų nebuvo nei prieškarinėje, nei pokarinėje išeivijoje. Bet taip bemąstydamas užklystu į "Lietuvos ryto" straipsnį apie lietuvių bažnyčių uždarinėjimą Amerikoje. Nustembu, kad tas, kuris prieš trejetą metų rašė, jog tautiškumui svetur gyvenant joks pavojus negresia, jau sielvartauja, kad jauniausia JAV lietuvių karta skuba įsilieti į amerikiečių visuomenę, keistis pavardes ir gėdijasi savo šaknų. Jo manymu, didžiausia problema yra atsakyti į klausimą, ar JAV lietuviai apskritai nori burtis ir bendrauti. Panorau sužinoti, kas tą žmogų taip pakeitė, ir ar jis nesijaučia kaltas, raginęs kurį laiką užmiršti, kad esame lietuviai, ir siūlęs tapti pasaulio piliečiais.

Taigi parašau jam elektroniniu paštu laišką. Tuoj pat atsako jis man, kad "Lietuvos ryto" redakcija iškraipiusi jo atsakymą. Taip ir nesuprantu, ar jis vis įrodinėja, kad išeivijoje negresia pavojus tautiškumui, ar apgailestauja, kad jauniausia lietuvių karta gėdijasi savo šaknų. Apsikeičiame dar pora laiškų apie emigrantų kartas. Gaunu iš jo šį laišką:

"Apie prieškarinius emigrantus daug nežinau. Jais nesidomiu. Apie juos nerašau. Jie nėra mano rašinių tema. Su DP's išvis nedaug kas nori prasidėti. Ką turime šiandieną iš jų palikimo - baisus, sustabarėjęs, rasistinis nacionalizmas. Kaip Lietuva prie Smetonos. Nenuostabu. O kai 1991 metais "dipukų projektas" buvo kaip ir įvykdytas, Lietuva jau tapo suvereni - kiek jūs(ų) grįžo??? A... Taip, taip. Gal 100, o gal 200, o gal 250? Nesistebiu, kad jaunimas su ta karta nieko bendro nenori turėti - ten tik intrigos, pagieža, pyktis... Žodžiu, tikri lietuviai."

Prisipažinsiu, kad atsakymas apstulbino mane. Laiškas jauno lietuvio, studijas gilinančio Amerikoje, ne tik apstulbina, bet ir prislegia. Iš jo kitų rašinių sužinau, kad jis yra studijavęs Airijoje, grįžęs į Lietuvą buvo įsidarbinęs savivaldybėje, buvo priimtas studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete (VU), bet atsiradus galimybei studijuoti Amerikoje paliko Lietuvą. Rašinėja jis išeivijos spaudoje, net ir "Drauge", filmuoja pokalbius su žymesniais lietuviais, kuriuos galima matyti per internetą, ir vadina tai televizija (nycltv).

Jo tikslas: "Griauti dirbtinai sukurtus ideologinius barjerus tarp lietuvių Lietuvoje ir išeivijos lietuvių Amerikoje bei kitose šalyse (...), padėti lietuvių bendruomenėms integruotis į kultūrinį, politinį ir socialinį JAV gyvenimą, informuojant jas apie Amerikos politines, ekonomines, kultūrines aktualijas." Tikslai tikrai gražūs, bet ar barjerai gali būti griaunami tokia rašliava? Abejoju.

Ir kodėl jaunas lietuvis dega tokia pagieža prieškarinei Lietuvai, vadindamas ją smetonine, rasistine? Ir kuo ji jam ar jo tėvams nusikalto?

Ar jis žino, kad Amerikos paplūdimiuose dar 1952 metais buvo užrašai, kad žydai ir spalvotieji nelaukiami (unwelcome), kad spalvotiesiems buvo atskiri, apšepę restoranai, kino teatrai, mokyklos, viešieji baseinai, tualetai, net autobusų stotyse atskiri laukiamieji? Ar jis žino, kad vokiečiams okupuojant Lenkiją, jo vadinama smetoninė, rasistinė Lietuva priėmė, priglaudė ir leido į laisvus Vakarus išvykti į Lietuvą perbėgusiems lenkų kariams, nepaisydama lenkų mums padarytų skriaudų? Taip, Lietuva nebuvo demokratinė valstybė, bet ją supo baisiausių pasaulio tironų valdomi kraštai, o demokratinėje Amerikoje niekuo neprasikaltę joje gyvenę japonų kilmės amerikiečiai buvo išvaryti iš savo namų ir sugrūsti į stovyklas.

Jis rašo, kad apie prieškarinius emigrantus jis daug nežino, jais nesidomi. Kur jam žinoti, jis juk dirbtinius barjerus griauna! Kur jam žinoti, kad tų emigrantų dėka prieškariniais laikais Lietuva tapo Europos krepšinio čempione, ir iki dabar Lietuvoje krepšinis yra tartum religija. Kur jam žinoti, kad Darius ir Girėnas anais laikais išgarsino mažai žinomą Lietuvą pasaulyje, kad senųjų emigrantų statytais namais, bažnyčiomis mes tebesinaudojame. Anot jo, "su DP's išvis nedaug kas nori prasidėti", mat jų palikimas - "baisus, sustabarėjęs, rasistinis nacionalizmas". Tai va, ką mano kartos (kurios dauguma jau mirę) tėvai yra palikę. Taigi, likusieji - mano karta, ir esame tie "baisūs, sustabarėję, rasistai, nacionalistai". Tad ir mąstau, kaip mes tokie būdami tapome Amerikos universitetų profesoriais, atkūrusiais ir Vytauto Didžiojo universitetą, mokyklų mokytojais, įmonių vadovais, gydytojais, net išgarsėjusiais mokslininkais, pagaliau net laisvę atgavusios Lietuvos prezidentu?! Barjerų griovėjas svetainėje "Bernardinai.lt" nepagaili karčių žodžių ir Lietuvai. Anot jo, jis ir jo karta 1991-ųjų šaltą sausį spietėsi prie laužų, prie Parlamento, gedėjo žuvusiųjų ir šventai tikėjosi po laisvės atgavimo turėti savo žodį ir kad šalies ateitis priklauso tokiems, kaip jie. Deja, laisvoje Lietuvoje pasijuto svetimi, neradę prieglobsčio Tėvynės aukštojo mokslo institucijose, išėjo į pasaulį ieškoti savęs. Dvejus metus studijavęs Airijoje vėl šventai tikėjo, kad Lietuvai bus reikalingas, deja, jo nereikėjo, tai išvyko į JAV. O kaip dabar jis jaučiasi? Štai:

"Jei Tėvynė mane pašauktų, jau kitos dienos rytą stovėčiau Vilniaus oro uosto autobusų stotelėje. (...) Tikrai. Be jokios abejonės. Tik ar Tėvynei tikrai manęs reikia? Tautiečių siūlomas atsakymas, klasikinis Kenedžio posakis - "Neklausk, ką šalis gali padaryti tau, bet paklausk, ką tu gali padaryti savo šaliai" - manęs visiškai netenkina ir grįžti namo neskatina. Todėl į kitą klausimą, "Ar pasiruošęs grįžti namo?" kategoriškai atsakau: "Dar ne."

Man sunku išvengti sarkazmo visa tai skaitant, bet kartu tai ir liūdina. Kodėl jo straipsniuose tiek daug kartėlio, savanaudiškumo ir prieštaravimų, ir tiek maža logikos? Jis teigia, kad Lietuva jo nenorėjusi, bet juk buvo gavęs darbą savivaldybėje. Neradęs prieglobsčio Tėvynės aukštojoje mokslo institucijoje, bet juk pats atsisakė studento vietos VU ir išvyko į JAV. Tad kam kaltinti Lietuvą? Be to, universitetas - ne prieglobstį teikianti institucija, bet mokslo įstaiga. O studentas, baigęs universitetą Amerikoje, tikrai nekaltina valstybės, kad ši nesuteikia jam norimo darbo, nors pažadų prieš rinkimus ir atsiranda. O šis kaltina savo Tėvynę ir dėl tėvų:

"Tėvas, dirbęs Lietuvos televizijoje daugiau kaip dvidešimt metų, turbūt negalėjo duoti savo Tėvynei daugiau nei laiką, kuris turbūt turėjo būti skirtas praleisti su vaikais bei šeima, ir kuris buvo iškeistas į nesibaigiančias komandiruotes po Tarybų Sąjungą ir Lietuvą. (...) O kaip Tėvynė atsidėkojo mano tėvams ir dar tūkstančiams tokių tėvų Lietuvoje?.."

O man atrodo, kad Dievuliui reikėtų dėkoti, kad jis gimė ir gyveno tuo laiku, kai jo tėvui negrėsė pavojus atsidurti Vorkutos šachtose ir jis galėjo dirbti savo mėgstamą darbą ir išlaikyti šeimą. O Amerikoje milijonai dirbančiųjų labai dažnai kilnojami po plačiąją Ameriką, o dirbantieji tarptautinėse bendrovėse priversti keliauti ne tik po Ameriką, bet ir po visą pasaulį. Ir jie net nesapnuoja apie nežinia kokį dėkingumą iš valstybės.

Susimąstau. Žinau, laikai ir gyvenimas pasikeitė, bet juk ir aš buvau jaunas, bet nepamenu, kad aš ar mano bendraamžiai būtume gyvenę su neapykanta Lietuvai, nors Lietuva mums suteikė tik gyvybę. Matėme per trėmimus siaubo apimtus tėvus. Išsigandę Sibiro jie, palikę namus ir viską, ką buvo gyvenime sukaupę, vežė mus į degančią Vokietiją, į nežinią. Bet niekad, niekad nesu girdėjęs iš jų pikto žodžio Lietuvai. Lietuva jiems liko pasakų šalis. Ji tokia jiems buvo DP stovyklose, tokia buvo ir atsidūrus Amerikoje. Aišku, kad buvo tarp jų ir kivirčų, ir gilių ideologinių skirtumų, bet Lietuvos ir lietuviškumo išlaikymo išeivijoje atžvilgiu jie buvo vieningi.

Dar Vokietijoje, dipukų stovykloje, susipažinau su viena mergaite, vėliau atsidūrėme Baltimorės mieste. Jai esant kelių savaičių, 1936 metais jos tėvas su trimis kitais ūkininkais buvo nuteistas ir sušaudytas už dalyvavimą vadinamame suvalkiečių sukilime. Našlė motina ištekėjo už kito ūkininko, kuris pirmos sovietų okupacijos metais buvo suimtas, atsidūrė kalėjime ir tik vokiečiams atėjus buvo išlaisvintas. Amerikoje susipažinau ir su kito sušaudytojo seserimi, aktyvia lietuviškoje veikloje. Tačiau niekada negirdėjau pikto žodžio apie Lietuvą nei iš jos, nei iš sušaudytojo žmonos, jos dukters, nei iš anūkų, gimusių Amerikoje. 1996 metais sušaudytųjų giminės iš Amerikos pastatė sušaudymo vietoje, Kaune, jų atminimui kryžių, kad komunistai jų nesisavintų. Buvau pakviestas kalbėti kryžiaus šventinimo apeigose. Kalbėjau, mačiau iš Amerikos atvykusiųjų akyse ne pyktį, ne kerštą, bet ašaras. Ar tada būčiau tikėjęs, kad vieną dieną iš jau laisvoje Lietuvoje brendusio žmogaus susilauksime tiek pagiežos?

"Draugas", 2010 m. gegužės 15 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"