Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Apsireiškimo šviesa išstumia tamsą

 
2017 01 08 6:07

Kad niekas negalėtų manyti, jog Dievo Sūnus, prieš gimdamas neegzistavo, Dievo žodis skelbia Kristų, kuris buvo tikroji Šviesa ir prieš įsikūnijimą (plg. Jn 1, 9).

Jis – genialus Architektas, nes, dar prieš ateidamas į pasaulį, numatė visus Jo Apsireiškimo Betliejuje dalyvius, skyrė jiems atitinkamas užduotis, iš anksto žinojo Įsikūnijimo laiką ir jo padarinius žmonijos istorijos raidai bei jos pabaigai. Tai nebuvo Jo fatališkas veikimas, taip suvaržantis skirtingų žmonių apsisprendimus, kad jie nebūtų galėję rinktis: klausytis per sąžinę bylojančio Dievo balso ir įkvėpimų arba daryti vien savo ego inspiruojamus sprendimus...

Kai absoliutus Gėris – Dievas – kai kuriuos asmenis kviečia prisidėti prie Jo planų įgyvendinimo, Jis žino, kad jų sutikimas yra jų geros valios bei šviesaus proto sintezės vaisius. Todėl jų veikimas laisvėje – ne iš baimės veidmainiškai keliaklupsčiauti prieš stipresnįjį, bet su tikėjimu kristi į Kristaus glėbį, žinant, kad jei atsiduodi Jam, Jis padarys viską, kad būtume džiugūs, kūrybingi bei laimingi Jo kilniausių sumanymų vykdytojai.

Evangelija byloja, kad visus tolimos kelionės vargus įveikę, į Jeruzalę atvyko išminčiai – astrologai – iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra konkreti gimusio žydų karaliaus vieta? Mes norime Jį pagarbinti“ (plg. Mt 2, 2). Nedelsiant pradėjo pildytis senelio Simeono pranašystė: „Jis bus prieštaravimo ženklas“. Mesijas jau yra gimęs, o žydų tautos aukštieji kunigai, geriau už visus žinodami, kad Raštas skelbia, jog iš Betliejaus išeis jų naujasis vadas, kuris ganys Izraelį, pasijunta sugėdinti, nes šią žinią jie gauna ne iš artimiausių Sinedriumo vyriausiųjų, bet iš pagoniškos Persijos atkeliavusių „atėjūnų“.

Per karalių Erodą pradeda veikti sunkioji velnio „artilerija“, nes jo nuodėmingo gyvenimo būdas pritraukia šėtoną, kuris yra visas nuodėmėse (1 Jn 3, 8) ir visada toks bus. Erodui ir jo klikai Jėzaus Apsireiškimas tapo gyvenimo arba mirties klausimu. Jei jis leis gyventi šiam mažajam karaliui, ilgainiui jį nugalės Tas, kuris dabar yra bejėgis. Tokias bei panašias mintis į Erodo vidinę ausį „suokė“ velnias. Tai – tragiška apsėsto žmogaus situacija, nes velniui nereikia jo skatinti nusidėti, užtenka tik „kyštelėti“ paiką mintį, ir jis prie jos puola kaip išbadėjęs lokys prie medaus...

Sunki nuodėmė – didžiausias demono „apsireiškimo“ melas, nes, užuot patenkinusi visus žmogaus širdies lūkesčius, ontologiškai apiplėšia individą, atima jo žmogiškąją tapatybę, ir jis nebegali vadintis žmogumi. Nužmogėjimo viršūnė – kitiems sąmoningai daromas blogis ir vis didesnis mėgavimasis tuo.

Nors nebuvo įvykęs Atpirkimas, ir Jėzus ant kryžiaus dar nebuvo nugalėjęs susiskaldžiusios Belzebubo karalijos, bet Dievo akivaizdoje puolęs angelas visada buvo ir bus menkiausias padarėlis, kuris, jei tik panorėtų Visagalis, akimirksniu taptų negyvėliu – nebūties „gyventoju“. Erodas, vykdydamas piktojo „užsakymą“ susidoroti su Gimusiuoju, leido Dievui veikti kaip Viešpačiui – blogį paversti gėriu. Dėl Kristaus išžudyti Betliejaus kūdikiai tuoj pat atgavo kilnesnę būtį, už tą, kurią jie turėjo iki agonijos. O Jis buvo išgelbėtas, ir, beje, visada bus Tėvo saugomas, kol išmuš ta lemtinga valanda ir pasirodys, kad Jo visų planų išsipildyme velnio veikimas buvo tik marionetiško pobūdžio.

Pasak kai kurių Bažnyčios tėvų įžvalgų, išminčiai, būdami ilgoje kelionėje, galėjo į Betliejų atvykti prieš Jėzui gimstant arba praėjus nemažai laiko po Jo gimimo. Bet jie atvyko į Jeruzalę būtent tuo metu, kai turėjo išgirsti ypatingą naujieną... Toks išminčių atvykimo ir Išganytojo gimimo laiko atitikimas liudija, kad jų kelionėje viskas buvo numatyta iš aukščiau, ir kad ji prasidėjo dar gerokai – net prieš devynis mėnesius – iki Viešpaties gimimo.

Šv. Jonas Chrizostomas klausia: „Kodėl Dievas išminčius pas Kristų atvedė ne kokiu kitu būdu, o per žvaigždę. Juos pašaukdamas, Dievas panaudojo tai, ką jie gerai išmanė. Jie stebėjo žvaigždes, todėl Jis pašaukė juos žvaigžde“. Svarbiausia mūsų gyvenimo žvaigždė – Jėzus. Jei stengiamės Jį pažinti, savo širdies teleskopu pritraukiame Jį vis arčiau ir tolydžio sulaukiame Jo mums palankaus dėmesingumo. Jei tik kaip išminčiai ieškosime Jėzaus, visada vyks dialogas su Juo, nes, kai jie Jį pagarbino ir atidavė savo dovanas, ne tik juos užliejo ramybės bei džiaugsmo banga, bet ir atėjo suvokimas, kad kartą, kas pamatė akis į akį viešpačių Viešpatį, kas turėjo privilegiją būti arti Jo, niekada nebus toks, koks buvo anksčiau. Toks perkeistas žmogus ir toliau leisis Jo malonės veikiamas, apie Jį mąstys, Jo ilgėsis, Jį skelbs, Jo žodžiu gyvens, Jį vis stipriau mylės...

O, kad bent iš smalsumo išvysti Gimusįjį, pas Jį būtų atėję daugiau žydų! Bet tada tik Dievo Apvaizda žinojo: kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus, tada visus patrauks! Ne anksčiau ir ne vėliau.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"