TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar auga neraštinga tauta?

2014 07 04 13:15

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) paskelbė, kad šiemet 12 proc. abiturientų neišlaikė gimtosios lietuvių kalbos egzamino. Neišlaikė nepaisant to, kad dvylika metų penkis kartus per savaitę mokėsi gimtosios kalbos. 

Dar daugiau abiturientų parodė 30-40 proc. žinių, t. y. pridarė daugybę klaidų. Nejaugi mūsų miestų ir miestelių vaikai iš prigimties yra tokie neprotingi, kad per dvylika metų jų negalima išmokyti lietuviškai rašyti ir kalbėti? Žiniasklaida staiga atrado, kad Lietuvoje auga neraštinga karta ir dėl to kaltina informacines technologijas. Ar tikrai taip yra ir kur čia slypi problema?

Tautinės mokyklos kūrėjai, kuriuos dabar kai kas šlovina, sumažino fizinių arba gamtamokslinių disciplinų (fizikos, chemijos) pamokų skaičių ir užsibrėžė tikslą suteikti moksleiviams didesnį humanitarinį išprusimą. Humanitarinio išprusimo didinimas yra sveikintinas, bet tik ne tų disciplinų, kurių žinių šiandien labiausiai reikia mokslo ir technologijų valdomoje visuomenėje, sąskaita. Fizinių mokslų pamokų skaičiaus sumažinimas sumenkino moksleivių gamtamokslinį išprusimą ir nepadidino humanitarinio. Fizikos ir matematikos studijos išugdo loginį mąstymą, mokėjimą aiškiai reikšti mintis. Kelis dešimtmečius stebėjęs į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą ateinančius studentus labai aiškiai mačiau, kad iš mokyklų išeina vis labiau neraštingi ne tik fizikos srityje, bet neraštingi tiesiogine prasme – nemoka lietuviškai reikšti minčių, pasakyti esminių dalykų, logiškai mąstyti. Kontroliniame darbe jie padaro keliolika klaidų puslapyje, neskiria kableliu šalutinio sakinio nuo pagrindinio, nededa nosinių. Skaitydamas tokį darbą jau nesupranti minties, nesupranti, ką jis ar ji norėjo pasakyti. Ir tai po dvylikos mokymosi mokykloje metų! O juk į Vilniaus universitetą įstoja geriausieji. Apie tai aš jau kalbėjau ir rašiau ir prieš penkerius, ir prieš dešimt metų. Universitete mes neprivalome ir negalime mokyti rašyti, mes turime suteikti daug gilesnes specialias žinias, kurioms įsisavinti būtinas raštingumas. O kai jo nėra, namas statomas be pamatų. Todėl iš universiteto išeina bakalaurai ir magistrai – fizikai, chemikai, ekonomistai, teisininkai ir t. t., – nemokantys gimtąja kalba taisyklingai rašto parašyti, jau nekalbant apie straipsnį, pokalbyje aiškiai išdėstyti reikalo esmės. Tokie žmonės ilgai ir nerišliai kalba, o kai pabaigia, nežinai, ką jie norėjo pasakyti. Ir viskas prasideda mokykloje! Todėl manau, kad mokslui ir technologijoms sparčiai keičiant mūsų gyvenimą, mūsų tautiškoji mokykla atsilieka nuo gyvenimo, ji ne progresuoja, bet atvirkščiai. Mokytojai nesugeba tinkamai mokyti!

Žinoma, ir šioje mokykloje išauga puikiai visapusiškai išsilavinusių vaikinų ir merginų, kurie savo žinias rodo šalies ir tarptautinėse olimpiadose arba konkurse „Tūkstantmečio vaikai“. Kasmet stebėdavausi, iš kur atsiranda tokių gabių pirmakursių studentų? Jie teikia džiaugsmą, bet nerimą kelia tie, kurie per dvylika metų neišmoksta net lietuviškai rašyti ir kalbėti. Didėjančio jaunimo neraštingumo priežasčių yra ne viena. Ir jos yra ne tik mokykloje. Čia pakalbėsiu tik apie vieną jų. O ir raštingumo sąvoka dabar yra pasikeitusi. Dabar sunku pasakyti, kas yra raštingas, o kas – ne. Kodėl?

Tradiciniam raštingumui žalą daro vis labiau plintantys kompiuteriai ir mobilieji telefonai. Pasaulis tampa skaitmeninis su kompiuteriais, elektroniniais konspektais ir vadovėliais, elektroninėmis pažymių ir užrašų knygelėmis, elektroniniais straipsniais ir laiškais, kuriais bendraujame. Informacijos srautai internetu ir mobiliaisiais telefonais tiesiog užtvindė mūsų gyvenimą. Technologijos atvėrė naujas galimybes, apie kurias kažkada pasvajoti išdrįsdavo nebent fantastai. Jos gerina mūsų gyvenimo kokybę, suteikdamos galimybę sužinoti ir nuveikti daugiau ir greičiau. Mobiliaisiais telefonais jau galima ne tik naršyti internetą, siųsti elektroninius laiškus, fotografuoti, iš bet kur paskambinti ar parašyti žinutę, bet ir matyti savo pašnekovą telefono ekrane. Gausybė interneto svetainių dabar siūlo bet kokio turinio informaciją. Ir visa ji pasiekiama kelių kompiuterio ar mobilaus telefono klavišų paspaudimu. Ji skandina mus vis sraunesnėje žinių upėje, įpareigodama neatsilikti nuo karščiausių pasaulio naujienų, aukoti jai vis daugiau laiko. Informacijos kiekis neturi ribų, o žmogaus galimybes riboja laikas. Seniau žmogus, ėmęsis kažką rašyti, turėjo būti numatęs ilgą minčių seką, privalėjo tiksliai įsivaizduoti teksto struktūrą, nes pateiktas tekstas buvo nekintamas. Dabar plunksną pakeitė klaviatūra, kartu pakeitusi ir rašymo procesą. Kuriamo teksto struktūra nuolat kinta, redagavimo programa ištaiso rašybos klaidas. Užuot skaičius ir nagrinėjus plūstančią informaciją kaip neįkainojamą žinių šaltinį, dabar reikia mokėti išfiltruoti ir išmesti 99 proc. bevertės informacijos. Blogiausia, kad prie jos priprantame. Tokius didelius informacijos srautus galima perduoti tik skaitmeniniu pavidalu, todėl ir gyvenimas ją virškinant tampa skaitmeninis. Norint prisitaikyti prie jo, yra būtinas žmonių skaitmeninis raštingumas.

Žodis raštingumas, reiškiantis gebėjimą rašyti ir skaityti, skaitmeniniame amžiuje palaipsniui išplėtė savo prasmę iki gebėjimo suprasti įvairiai pateiktą informaciją. O vis daugiau informacijos pateikiama naujoviškai. Vietoje juodų raidžių ant balto popieriaus dabar žodžiai su garsais ir paveikslais sudaro turtingą greitai besikeičiantį informacijos mišinį. Šio mišinio, vadinamo multimedia (naudojančio keletą raiškos priemonių), sudedamosios dalys nėra naujos, bet receptas – taip.

Naujas yra ir šio mišinio vidinis kaitumas. Spaudmenys užfiksuoja kalbą – žodžiai yra užšalę puslapyje. Šis nekintamumas suteikia svorį ir kartais netgi amžiną nemirtingumą. Todėl mes vertiname jį, vis dar norėdami išdėstyti dalykus „juodu ant balto“, rašyti eiles, anot romėnų poeto Horacijaus, ilgaamžiškesnes už bronzą. Multimedijos skaitmeniniai signalai grąžina mūsų išraišką atgal į laiką. Skaitytojas gali ją keisti, pertvarkyti, keisti mastelį, vaizdus, garsus ir žodžius. Ir šių elegantiškų keitimų pabaigoje originalą vėl gali pamatyti vieno klavišo paspaudimu.

Spausdintinio raštingumo tikslas yra atpažinti informaciją. Multimedinis raštingumas sujungia nekintamumą su naujove į išradingas osciliacijas. Priešingai plačiai žinomai išminčiai, skaitmeniniame pasaulyje galima valgyti pyragaitį ir jį turėti: turėti originalą ir kartu jį keisti savo nuožiūra. Ir kadangi skaitmeninis kodas yra reprodukuojamas be jokių materialinių sąnaudų, jūs taip pat galite išmesti pyragaitį.

Seniau vienuoliai knygą rašydavo kelerius metus. Spausdintos knygos sukūrė šiuolaikinį intelektinės nuosavybės supratimą, kadangi joms suteikiamas pastovus pavidalas ir jas sunku kopijuoti. Jas galime turėti ar parduoti, taip užtikrinant autoriaus ir leidėjo pragyvenimo šaltinį. Šią autorinių teisių sistemą panaikina kintami multimedijos signalai. Turime išrasti kitus pastolius, tinkančius naujam raštingumo rūmui. Ir tai nebus lengva.

Yra dar vienas esminis skaitmeninės multimedijos lankstumo bruožas. Jei paklaustume, atidžiai žiūrėdami į Vakarų kultūros istoriją, ką skaitmeninis raštingumas padarė, gautume atsakymą, kad jis atgaivino žodinių kultūrų išraiškumą, kurio rankraščiai ir spausdintos knygos neįsileido. Dabar vaikas, paspaudęs kompiuterio klavišą, mato judančius ir kalbančius žmones ir gyvulius, besiginčijančius ar juokaujančius – mato gyvą pasaką. Jūs galite sukurti savo vaizdo klipą, kalbėti, kelti klausimus ir ginčytis, gestikuliuoti. Skaitydamas paskaitą aš naudoju vaizdus ir garsus, galiu įterpti molekulių judėjimą, elektroninių prietaisų darbą, mokslininkų aiškinimą apie elektromagnetinės spinduliuotės poveikį mums ar kitką.

Kas pasikeitė? Grįžo daugelis priemonių, kurias naudojame kasdienio gyvenimo žodinėje kultūroje, intuityvūs stilistiniai sprendimai, nuo kurių mes priklausome. Jūs galite matyti žmogų ir girdėti jo balsą, šį balsą galite vėl paversti begarse proza ar atgaivinti ją. Raštas taipogi išlieka. Galima stereoskopiškai matyti autorių žodinėje ir rašytinėje erdvėje.

Žodines ir rašytines kultūras veikia skirtingos taisyklės. Jos skirtingai suvokia laiką, kaip galima įsitikinti klausant ilgų ir beprasmių kai kurių politikų išvedžiojimų. Žodinė kultūra ilgina kalbas, nes be jų ji neegzistuotų. Ji egzistuoja tik laike. Rašydami suspaudžiame laiką. Autorius kelerių metų darbą suspaudžia į 300 puslapių, kuriuos skaitytojas gali perskaityti per porą dienų. Mokslininkas kelerių metų tyrimus aprašo kelių puslapių straipsnyje, kurį kitas perskaito per pusvalandį.

Žodinė ir rašytinė kultūros sukuria skirtingą asmenybės ir visuomenės supratimą. Asmenybė, kurią mes suvokiame skaitydami, gali labai skirtis nuo natūralų socialinį vaidmenį vaidinančių asmenybių rašto neturinčioje kultūroje. Raštas leido mums pamatyti žmonių visuomenę požiūriu, kurio nebuvo žodinėje kultūroje.

Žodinė ir rašytinė kultūra įnirtingai varžėsi istorijoje. Dabar didžiąją prarają bendravime ir kultūrinėje organizacijoje, kurią atvėrė nekintančios raidės statiniame paviršiuje, žada išgydyti nauja raštingumo rūšis, kuri orkestruoja šiuos skirtumus skaitmeniniame signale tuo pačiu metu energingiau nei spausdintinis raštingumas.

Yra fundamentalus skirtumas tarp šių raštingumų. Rašto pasaulyje idėja ir jos išraiška yra virtualios. Prasmė įgyja žodžių formą. Žodžiai kuria mintį. Skaitmeninis raštingumas yra iš esmės skirtingas. Tas pats skaitmeninis kodas, kuris išreiškia žodžius ir skaičius, gali kurti garsus ir vaizdus, jei išraiškos parametrai tinkamai suderinti. Ši parametrinė variacija sudaro skaitmeninio išraiškumo esmę, kurios nebuvo rašto pasaulyje.

Daugialypiai skaitmeninio signalo aspektai sudaro esminį skirtumą tarp šių dviejų žiniasklaidos priemonių. Duomenų vizualizavimą ir įgarsinimą neseniai tik pradėjome naudoti. Jei pažvelgsime į skirtingas institucijas, sukurtas skiriant žodžius, vaizdus ir garsus, tokias kaip literatūros, meno ir muzikos, tai jų laukia dideli pokyčiai apjungus šias sritis. Kompiuteriai pagal programas jau rašo pjeses, piešia paveikslus ir kuria muziką.

Būti raštingu skaitmeniniame pasaulyje reiškia būti kvalifikuotu kurti ir iššifruoti garsus, vaizdus ir žodžių sintaksės subtilybes. Svarbiausia gerai valdyti judančių žodžių, garsų ir vaizdų mišinį. Skaitmeninis raštingumas reikalauja žinoti, kokia išraiškos rūšis kokias žinias atitinka ir kvalifikuotai pateikti informaciją kitiems lengvai suprantamu būdu. Ir jaunimas tai moka.

Visi žinome žmonių, kurie daug išmoko skaitydami knygas (informaciją priimdami akimis), ir tokių, kurie išmoko iš gyvenimo patirties (informaciją gavę ausimis). Esu sutikęs labai išmintingų jokių mokslų nebaigusių kaimo žmonių, kurie neturėjo galimybių ar laiko skaityti knygų. Jie informacijos sėmėsi ausimis. Skaitmeninis raštingumas labai padidina mūsų gebėjimus priderinti priemonę tiek prie pateikiamos informacijos būdo, tiek prie auditorijos. Šis naujas juntamasis taikymas daro bendravimą daug veiksmingesnį ir įdomesnį. Dabar konferencijose pranešimai tapo panašūs į spalvotus filmus, o studentai neklausytų paskaitų tokių, kokios buvo skaitomos prieš kelis dešimtmečius. Todėl jie ir protestuoja prieš senų profesorių su kreida rankoje skaitomas paskaitas.

Talentų multimedijos mišinys buvo paskutinis pažangus Renesanso humanistų aristokratinis idealas. Rafinuoti ponas ar dama buvo vienodai įvaldę poeziją, muziką ir meną. Renesanso idealas dabar prisistato platesniu užmoju ir šiurkštesniu būdu, kaip ir bendra informacinės visuomenės piliečių dauguma.

Iš esmės skaitmeninis raštingumas yra giliai demokratinis. Jis reikalauja, kad turtingas nuovokių talentų mišinys, kažkada manytas priklausąs tik valdančiajai aristokratijai, dabar būtų praplėstas iki kiekvieno iš mūsų. Todėl jis įkūnija pačios demokratijos ekstravagantiškas viltis ir neišvengiamas nesėkmes.

Sparčiai tobulėjantys kompiuteriai ir skaitmeninių duomenų perdavimo ir laikymo priemonės įkvepia vizijas ateities, kurioje kiekvienam bet kur ir bet kuriuo metu taps prieinama visų rūšių gigabaitinė informacija. Ji naikina ribą tarp žmonių darbo ir laisvalaikio. Daugelis dabar darbą pradeda ir baigia spoksodami į kompiuterio ekraną. Tą patį daro ir laisvalaikiu. Ir šio portalo skaitytojai klajoja internete rytą ir vakarą. Gyvenimas palaipsniui tampa laisvalaikio iliuzija, kur galima daryti, ką norime, kur niekada nebūsime vieniši, nors žmogus bus vienas apsuptas technologijų, neleidžiančių pasprukti iš liūno informacijos, kurios 99 proc. reikia išfiltruoti ir atmesti. Bet prieš tai ją būtina peržiūrėti. Informaciją visada buvo ganėtinai sunku valdyti – ne kiekvienas seniau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o kompiuterių ir ryšių amžiuje jos valdymas tampa dar nepalyginamai sudėtingesnis. Todėl skaitmeninis raštingumas reikalauja ir mokslinio raštingumo – mokslinio išsilavinimo, supratimo reiškinių, kuriais kasdien naudojamės ir kurie sparčiai keičia mūsų gyvenimą. Kitaip būtų pavojinga kurti mokslo ir technologijų valdomą visuomenę, neturint mokslo žinių.

Technologijos siūlo inovatyvias mokymo priemones, kurios leidžia dinamiškai per trumpesnį laiką mokiniams ir studentams pateikti daugiau ir įdomesnės medžiagos, nors tai ne visada skatina mokymąsi. Mokymasis – tai daugiau nei informacijos gavimas ir atgaminimas. Jei norime, kad mokiniai sintezuotų žinias, mokėtų padaryti išvadas, matytų ryšius, įvertintų įrodymus ir taikytų koncepcijas naujose situacijose, reikia skatinti gilų, didelėmis pastangomis pasiekiamą pažinimo procesą, kuris sudaro šioms galimybėms pagrindą. Reikia mokyti moksleivius naudoti mažiau gigabaitų, bet daugiau smegenų.

Senovės graikų išminčius Sokratas (470-399 m. pr. Kristų) svarstė žodinio ir rašytinio bendravimo svarbą raštingumui. Dabar jaunimas internete daugiausia šifruoja kitų sukurtą informaciją, o grynas informacijos šifravimas Sokratui atrodė košmaras. Sokratas manė, kad tik atkaklūs ieškojimai, tyrimai ir žinių analizė gali išugdyti jaunimui visam gyvenimui mąstymo būdą, kuris galiausiai vestų juos į išmintį, dorybę ir pagarbą Dievui.

Plačiąja prasme raštingumas yra žmogui būdinga vidinė moralinė gėrybė, reiškianti mokslinį pažinimo kelią ir kritišką bei kūrybišką mąstymo apie supantį pasaulį procesą. Jis kuria kūrybišką galvoseną, kuri vertinga kiekvienam žmogui. Tautai reikia raštingų, kritiškai mąstančių žmonių.

Kiek vaikų ir jaunimo šiandien tampa Sokrato košmaru, informacijos šifruotojais, neturinčiais nei laiko, nei motyvacijos galvoti už kompiuterinių žaidimų ar Google visatos? Ar jie taps įpratę prie plintančios kompiuterių monitorinės informacijos, kurios jie negalės patikrinti, bet esančios tik pačiame paviršiuje, vedančios į gilesnius informacijos, vaizduotės ir žinių sluoksnius, kurie ir atvedė mus į dabarties žmogiškojo mąstymo stadiją? Ar vis tobulesni kompiuteriai, nauji informacinių technologijų poreikiai daugiaprogramiškumui, gebai integruoti ir suteikti prioritetą dideliems informacijos kiekiams padės išugdyti vertingesnius įgūdžius, kurie padidins žmonių intelektualinius gabumus, gyvenimo kokybę ir žmonijos kaip rūšies kolektyvinę išmintį?

Mes išmokstame skaityti tik dėl mūsų smegenų baltymų sugebėjimo persitvarkyti, kad išmoktume kažką naujo. Branduolių magnetinio rezonanso ir kitais tomografiniais metodais tirdami besimokančiųjų skaityti smegenis galime pastebėti, kaip persitvarko smegenų struktūra. Skaitant pirmąsias kelias milisekundes informacijos iššifravimas smegenyse vyksta automatiškai. Būtent šis automatiškumas suteikia mums brangias milisekundes, kurių reikia iššifruoto teksto supratimui ir naujų minčių atsiradimui, kas ir sudaro skaitymo esmę. Sugebėjimas pažvelgti už teksto ir naujų minčių atsiradimas yra lavinamasis, mokomasis artėjimas prie pažinimo. Todėl reikia skaityti knygas.

Šiuolaikiniams dviraščiams vaikams, kurie vikriai šokinėja tarp paprasto ir skaitmeninio rašto, prieš visiškai pasineriant į skaitmeninį pasaulį turi išsivystyti prityrusios skaitymo smegenys. Vaikams reikia laiko ir motyvacijos galvoti bei išvystyti skaitymo smegenis prieš jų gyvenime imant dominuoti skaitmeninėms technologijoms. Skubumas ir informacijos kiekis neturi būti painiojami su tikromis žiniomis. Būtų gėda, jei didis intelektas, sukūręs skaitmeninę revoliuciją, jos būtų sunaikintas. Sokratas ir skaitymo smegenų vaizdai padeda mums apdairiau galvoti apie alternatyvas jaunajai kartai neriant į skaitmeninės raidos epochą.

Šioje pasikeitusioje situacijoje jaunuoliai tiesiog nepaiso tradicinio raštingumo taisyklių rašydami SMS žinutes, bendraudami feisbuke ar komentuodami DELFI straipsnius. Tokiu būdu jie įpranta rašyti ir reikšti mintis bet kaip. Jauni žmonės mažai skaito spausdintinių knygų ir nesimoko iš jų minčių raiškos. Manydami, kad jiems nereikalinga fizika ir matematika, neišmoksta logiškai ir aiškiai mąstyti. Todėl ne informacinės technologijos kaltos dėl jaunimo didėjančio neraštingumo, ne vaikai Lietuvoje gimsta neprotingi, bet ŠMM sukūrė jiems tokias mokymosi sąlygas, o mokytojai skaitmeniniame pasaulyje jaunimą raštingumo privalo mokyti naujai. O to kol kas nesugeba nei ministerija, nei mokytojai. Tačiau skaitmeniniu raštingumu jaunimas toli pralenkia žilagalvius senjorus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"