TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar dar maža valstybėje priešiškumo?

2010 11 04 0:00

Militarizmas ir pacifizmas - du idėjiniai kraštutinumai. Skirtumas tas, kad militarizmas nedemokratinėse valstybėse gali realizuotis net pragaištingomis formomis, o pacifizmas realybėje tėra utopija, panašiai kaip komunizmas. Pacifizmo lozungais gali pasinaudoti kokie nors globalūs sąjūdžiai ar mados, kaip kad praėjusio šimtmečio "seksualinė revoliucija", hipių judėjimas ("Make love, not war" - "mylėkis, o ne kariauk") arba politinė demagogija (šaltojo karo metais agresyvi militaristinė SSRS uoliai propagavo ir finansavo "taikos šalininkų judėjimą", nukreiptą prieš NATO).

Ir Lietuvoje savaip reiškiasi kvazipacifistinės nuotaikos. Mūsiškas pacifizmas primena aną sovietinį "taikos šalininkų judėjimą" - tai išpuoliai prieš tariamą "militarizmą" Lietuvoje, nematant, kas yra čia pat už mūsų valstybės sienų. Populiariuose interneto portaluose pasirodžius kokiai nors informacijai iš šalies krašto apsaugos, kariuomenės gyvenimo, komentaruose dažnai pasipila ir ciniškos patyčios, niekinimas, nešvankybėmis pasūdytas plūdimasis arba absurdiški išvedžiojimai Lietuvos krašto apsaugos, NATO, net pačios mūsų valstybės ir lietuvių tautos adresu.

"Lietuvos žiniose" spalio 8 dieną buvo išspausdintas Vytauto Eidukaičio laiškas, pavadintas "Rezervas, kurio nenorime matyti". Autorius prisistato esąs atsargos pulkininkas. Sakoma, blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Tačiau rašinio autorius - ne iš šio lizdo: jis SSRS karinių oro pajėgų auklėtinis, mano žiniomis, Lietuvos kariuomenėje netarnavęs, nedavęs jai priesaikos, Lietuvoje karinis laipsnis jam nesuteiktas.

Iš rašinio susidaro įspūdis, kad jo autoriaus siekis - sudaužti kaktomis Lietuvos policiją ir krašto apsaugą. Nors jis sakosi neturįs tikslo supriešinti šių dviejų struktūrų, tačiau čia pat tą daro teigdamas, jog "stabili policijos veikla šiandien kur kas svarbesnė nacionaliniam saugumui užtikrinti nei krašto apsaugos vykdomos funkcijos". Tokie lyginimai tušti ir niekur nevedantys, nes teisėsaugos institucijų ir krašto apsaugos funkcijos skirtingos ir tarpusavyje nepakeičiamos. Panašiai klaidžiojo 1918 metais pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, nematęs grėsmių iš išorės ir siūlęs pirmiausia organizuoti ne kariuomenę valstybei ginti, o policiją vagims gaudyti. Brangiai Lietuva būtų sumokėjusi už tokią "strategiją".

Sutiksime, kad šiuo metu policija finansuojama nepakankamai (kaip, beje, ir krašto apsauga), bet bandyti skaitytoją (turbūt, policininką?) įtikinti, kad būtent krašto apsauga apiplėšia policiją, yra, švelniai kalbant, neatsakinga. V.Eidukaitis tvirtina, kad net šiuo sunkmečiu, kai policijos struktūra priversta mažinti etatus, krašto apsauga yra didinama. Bet faktai kitokie: krašto apsaugos sistemos personalo skaičius nuo 2005 iki 2010 metų sumažėjo 5326 žmonėmis, vien šiemet iki spalio mėnesio dar 309 žmonėmis. Iš 10 krašto apsaugos savanoriškos tarnybos rinktinių liko 5, iš 11 mokymo centrų - 1 mokomasis batalionas. Vėl niekuo neparemia V.Eidukaitis savo teiginio, kad krašto apsaugos pareigūno atlygis 2-3 kartus didesnis negu policijos pareigūno (kas be ko, gali būti ir taip, ir priešingai, jei lyginsi skirtingo rango pareigūnus).

V.Eidukaičiui gal ir atleistina nežinoti, kad Lietuva - kolektyvinės saugumo sistemos subjektas, ir ne krašto apsaugos valdininkų įgeidžiu, kaip jam atrodo, o pagal narystės NATO sutartį (taip pat ir pagal ilgalaikį vidaus tarppartinį susitarimą) valstybė yra įsipareigojusi krašto apsaugai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Deja, šio įsipareigojimo ji niekada nevykdė, o šiemet krašto apsaugai finansuoti teskirta 0,89 proc. BVP. Tai vienas žemiausių rodiklių tarp NATO šalių; šiuo atžvilgiu atsiliekame ir nuo Estijos (1,88 proc. BVP), ir nuo Latvijos (1,22 proc. BVP).

V.Eidukaičio taikinys - krašto apsaugos savanoriškosios pajėgos, sudarančios aktyvų kariuomenės rezervą. Susidaro įspūdis, kad jis norėtų KASP kaip kariuomenės rezervą išvis likviduoti, nes jį galinti atstoti policija. Esą tokiu būdu galima būtų policininkų atlyginimus padidinti dvigubai, nes, anot jo, šiandien rezervininkui mokama 100 litų per dieną. Galima pamanyti, jog rezervininkai vartosi piniguose. Iš tiesų Lietuvos rezervininkas gauna dienpinigių (anaiptol ne visi 100 litų) tik mokymų ir užduočių vykdymo metu, atsitraukus nuo tiesioginio darbo, ir per metus iš viso paprastai 20 dienų. Rašinio autorius sakosi jau 1998 metais policijos generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui siūlęs kelti klausimą dėl policijos įtraukimo į krašto apsaugos rezervą, bet nebuvęs išgirstas. Natūralu: V.Grigaravičius generaliniu policijos komisaru buvo gerokai vėliau, 2001-2007 metais. O šia proga galima prisiminti, jog 1991-1992 metais suformuoti du VRM sistemai priklausę vidaus tarnybos pulkai (2007 metais reorganizuoti į viešojo saugumo tarnybą), taip pat ir pasienio policija, vienu laikotarpiu buvo finansuojami iš krašto apsaugos biudžeto. Dėl to Lietuva buvo griežtai kritikuota NATO vadovybės. Vėliau vyko derybos dėl minėtų pulkų perdavimo krašto apsaugos sistemai, bet jie liko VRM žinioje.

Žinant labai kuklius, palyginti su poreikiais, Lietuvos krašto apsaugos finansinius išteklius, nekorektiški yra V.Eidukaičio niekinantys, arogantiški epitetai kalbant apie iki šiol įsigytą ginkluotę ir techniką: laivai - geldos, mokomieji lėktuvėliai, automatai - metalo laužas, kaip ir švediški granatsvaidžiai; visus įsigijimus jis apibūdina kategoriškai - pinigų plovimas. Į nuodėmių sąrašą įrašyta ir šaudmenų gamykla, kurios šoviniais, galimas dalykas, užtaisomi ir policininkų pistoletai. Anot V.Eidukaičio, gamykla pastatyta Garliavoje. Leisim sau pašmaikštauti, kad karininkui tokios topografijos klaidos nedovanotinos. Jei koks nors pulkininkas pakeltų į orą bombonešių su raudonomis žvaigždėmis eskadrilę, kad subombarduotų šaudmenų gamyklą Giraitėje prie Kauno, o bombas numestų toli į pietus už Nemuno, ant Garliavos, - labai apsijuoktų.

Dėl ko tikrai neginčijamai teisus V.Eidukaitis - kad didžiausias kario ginklas yra Dvasia, ir ji turi būti ugdoma nuo mažens, šeimoje, mokykloje, visuomenėje. "Išmokykime jaunuolį apginti save, savo šeimą ir tuo pagrindu sukurkime nenugalimą gynybinę sistemą", - baigia savo laišką autorius. Tik nuo savęs pridursiu: apginti save ir šeimą kartais galima ir kumščiais; Tėvynei apginti to negana. Be karybos žinių ir įgūdžių, be ginkluotės ir mokėjimo ją naudoti, be geros organizacijos ir tikslaus vadovavimo agresorius ir pačią narsiausią dvasią tuoj pat pasiųs į dausas.

Atsargos majoras Antanas BUROKAS

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"