TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar dėl emigracijos kalta vien valdžia?

2013 01 25 5:37

Neseniai įtakingas britų laikraštis "The Guardian" paskelbė britus šokiruojančią naujieną - Jungtinėje Karalystėje, oficialiais duomenimis, gyvena apie 100 tūkst. emigrantų iš Lietuvos. Neįvardyto Lietuvos diplomato lūpomis pripažįstama, kad realiai atvykusiųjų iš mūsų šalies yra dvigubai daugiau.

Galima suprasti britus, kurie nepastebėjo pastaraisiais metais didžiuliu tempu išaugusio emigracijos iš Lietuvos srauto. Tačiau kodėl to taip atkakliai nenorėjo matyti Lietuvos valdžia ir jai artimi ekspertai? Kodėl lietuviai gerokai sparčiau, nei, pavyzdžiui, lenkai, palieka savo kraštą. Lietuvių Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje jau galima sutikti kiekviename žingsnyje. Britai ir airiai įsitikino, kad lietuviai myli gimtąjį kraštą, kurį išvykę mėgina kurti kaip "mažąją Lietuvą" jau ne Lietuvoje.

Vis daugiau lietuvių, gyvendami svetur ir matydami daug geresnes savo ir savo šeimos ateities perspektyvas, supranta, kad ne Lietuvoje, o svečioje šalyje atsiranda vis daugiau artimųjų, pažįstamų. O ką jau kalbėti apie tai, kad gyventi krašte, kuris yra ekonomiškai labiau išsivystęs, yra tiesiog saugiau nei Lietuvoje. Tai veda prie minties, kuri skamba eretiškai ne vienam valstybės ir tautos laisvės siekusiam žmogui: vis daugiau mūsų tautiečių pripažįsta, kad jiems tokios Lietuvos valstybės nereikia, o kitokios jie nemato galimybės kurti ir ima nebekvaršinti sau dėl to galvos.

Jei emigrantai ir sugrįžta iš kitų šalių į Lietuvą, tai ne dėl to, kad savas kraštas tapo mielas, o todėl, kad visur pasaulyje dėl ekonomikos krizės pasunkėjo gyvenimas. Bet kyla klausimas, ką darys grįžusieji, kai ekonomika anuose kraštuose vėl sustiprės.

Regis, šie klausimai iki šiol rūpi tik visuomenininkams, kurie ne pirmus metus įžvelgia išsivaikštančios Lietuvos grėsmę. Tik valdžia šio balso negirdi, todėl tie visuomenininkai savo valstybėje tampa panašūs į paskutinius mohikanus. Pradedant švietimu ir baigiant socialine bei ekonomine politika, daug žingsnių tik paspartino emigraciją. Šio proceso pasekmės mažai tautai gali būti liūdnos. Nejaugi ir naujoji valdžia neparodys daugiau dėmesio šiai problemai?

Nepaisant ligšiolinio atsainaus įvairių Lietuvos valdžių požiūrio į emigraciją, patiems visuomenininkams nereikėtų apsiriboti tik valdžios kritika. Tai daryti yra lengviausia, bet ne mažiau svarbu suvokti ir tai, kas atsitiko mūsų visuomeniniam gyvenimui, kad jis per daugiau nei dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų taip sunyko. Jis negali užtikrinti valdžios pilietinės kontrolės funkcijos, kurios tinkamas įgyvendinimas neleidžia valdžiai išsigimti tenkinant tik savo interesus. Nesant stiprios pilietinės, meilę valstybei puoselėjančios visuomenės, žmonės savo valstybėje nemato jokios atramos, todėl emigraciją renkasi kaip būdą patiems išlikti.

Praėjusiais metais įvairių visuomeninių organizacijų ir atskirų visuomenininkų pastangos pažadinti visuomenės galią bent vienam - teisingumo - tikslui ir noras įveikti aukšto lygio valdžios korupciją susidūrė su šios iniciatyvos ištampymu į gabalus, pavertė ją vienos žmogiškosios tragedijos, tapusios politine istorija, įkaite. Šias pamokas turėtų išanalizuoti patys visuomenininkai.

Tačiau svarbiausia yra suvokti, kas kliudo Lietuvoje atsirasti tokiam visuomeniniam gyvenimui, kuris kiekvienam žmogui suteiktų galimybę jaustis savo tautos ir valstybės dalimi, dalyvauti valstybės gyvenime priimant svarbiausius sprendimus ir žinoti, kad valdžia ne dėl paukščiuko, o iš įsitikinimų dėl politinio veikimo principų konsultuojasi su piliečiais žengdama kiekvieną rimtesnį žingsnį.

Kad toks dialogas su valdžia įvyktų, ir pati visuomenė turi būti gerai organizuota. Tada žmonės, net matydami jiems netinkamą valdžią ar jos sprendimus, neskubės krautis lagaminų, o įsitrauks į visuomeninį gyvenimą, dės pastangas, kad gyvenimas Lietuvoje būtų teisingesnis ir geresnis. Gali būti, kad vien visuomenininkų pastangų nebepakaks visuomeninio gyvenimo ligoms įveikti, nors būtent čia reikia pradėti keisti padėtį valstybėje. Jiems galėtų padėti ir mokslininkai, suvokiantys visuomeninio gyvenimo svarbą valstybėje, žinantys naujus demokratijos modelius, apie kuriuos kalbama pasaulyje, bet ne Lietuvoje. O valdžia jiems neturėtų trukdyti dirbti. Kitaip ji ir toliau kirs šaką, ant kurios sėdi. Emigracijos mastas - tik pavojaus skambutis. Be stiprios, organizuotos, pilietiškos ir tautiškai susipratusios visuomenės gali nebelikti ir pačios valstybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"