TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar esame naujo hibridinio karo liudininkai?

2015 11 17 6:00

Tai, kas įvyko Paryžiuje ir sukrėtė ne vien Prancūziją, bet ir visą Europą bei pasaulį, galima būtų vadinti tiesiog baisiais teroro aktais, pražudžiusiais per 130 taikių žmonių. Vis dėlto ir Prancūzijos prezidentas, ir Romos popiežius pavadino juos karu. Matyt, tikrai laikas kalbėti apie hibridinį islamistų karą prieš Vakarus.

Iki šiol apie hibridinį karą daugiausia šnekėta po agresyvių Vladimiro Putino veiksmų Ukrainoje. Kremlius nesiryžo surengti atviros karinės agresijos, nes suvokė galimas tokio žingsnio pasekmes.

Maskva aprengė uniforma be skiriamųjų ženklų Rusijos specialiųjų pajėgų karius ir pasiuntė juos užimti Krymo. Paskleidė didelę dozę propagandos ir į Rytų Ukrainos žmonių širdis bei protus. Pasinaudojo tuo, kad jie ilgą laiką kentė vietos oligarchų skriaudą. Vėliau šie persikraustė į Kijevą ir iš ten ėmė valdyti visą šalį, tapo Ukrainos valdžia. Tada tereikėjo jų valdymu nepatenkintus Donbaso gyventojus nuteikti prieš Ukrainą, net nebelikus Regionų partijos, aprūpinti ginklais ir pasiųsti specialiųjų pajėgų karius kaip savanorius. Taip Donbase kilusį chaosą lyg tamsus šleifas lydi paskleista neapykanta tarp žmonių, kurie dar neseniai taikiai gyveno vieni šalia kitų. Ir viskas tik dėl noro dalyje Ukrainos įkurti mistinio „rusiškojo pasaulio“ valstybę Novorosiją.

Tragiški įvykiai Paryžiuje rodo, kad kito mistinio projekto – „Islamo valstybės“ – kūrėjai irgi nusprendė eiti šiuo keliu. Nuo „rusiškojo pasaulio“ šalininkų juos skiria tik vienas, bet esminis elementas. „Islamo valstybės“ kūrėjai teroro aktus laiko viena pagrindinių šio hibridinio karo dalių. „Rusiškojo pasaulio“ apologetai stengiasi rinktis kitas priemones, nors numušti Malaizijos lėktuvą virš Donbaso, pasitelkus sudėtingą raketų sistemą „Buk“, matyt, atsiųstą su Rusijos aukščiausios valdžios žinia, ir ją valdyti galinčius karo specialistus, yra tikras teroro aktas.

Už tai šio veiksmo autoriai ir jų rėmėjai turėtų atsakyti ne mažiau nei tie, kurie, kaip „Islamo valstybės“ kūrėjai, susprogdino Rusijos keleivinį lėktuvą virš Sinajaus, o praėjusį penktadienį kalbėjo apie šventąjį karą džihadą, mirtininkų užkurtą Paryžiuje. Juk ir viena, ir kita gali būti laikoma hibridinio karo, apimančio daugybę veiksmų, dalimi.

Pasak autoritetingo šios naujausios grėsmės fenomeno tyrinėtojo Franko Hoffmano, hibridiniu karu gali būti laikomas veiksmų derinys naudojant konvencinę ginkluotę, nereguliarius kovos būdus, būdingus partizaniniams ir kitiems galimiems organizuotiems bei neorganizuotiems koviniams veiksmams, terorizmą ir kriminalinę veiklą. Kiti tyrinėtojai pažymi, kad hibridiniame kare visų pirma išryškėja istoriniai, geografiniai, kultūriniai, religiniai kovojančių šalių bruožai ir skirtumai. Būtent kultūrinis bei religinis aspektas gali lemti tokio karo brutalumo, negailestingumo lygį, o šį aspektą išryškina galinga propaganda.

Per bet kurį karą žmonės žudo vieni kitus siekdami užimti ar apginti kokią nors teritoriją, strateginės reikšmės objektą. Paryžiuje tai daryta tik dėl aukų skaičiaus. Islamistai skelbia vykdantys šventą karą dėl tikėjimo. Bet Paryžiuje žudyta neklausiant žmonių apie tikėjimą. Aukų skaičius svarbus tikint skleidžiama propaganda, kad kuo daugiau netikėlių (tų, kurie neišpažįsta islamo) nužudysi, tuo geresnis gyvenimas lauks danguje, kai pats susisprogdinsi ar būsi nušautas. Ir danguje jau bus atlyginta už visas kančias bei skurdą žemėje.

Teroro aktams vykdyti pasinaudota ir gyvenimu nusivylusiais vietos žmonėmis, patikėjusiais radikalaus islamizmo propaganda, ir karo instruktorių islamistų pagalba. Šie veiksmai derinami su tikrais karo veiksmais rytiniame Viduržemio jūros regione, siekiant įtvirtinti ten „Islamo valstybę“.

Tai savita radikalaus islamo Novorosija, kai irgi kalbama apie praeities skriaudas, kadaise prarastas teritorijas, kurias reikia susigrąžinti norint suvienyti to paties tikėjimo, kultūros žmones ir bandant tam pritaikyti praėjusių amžių normas. Blogiausia, kad ši politika, nors skelbiama su meilės ir tikėjimo žodžiu, lydima neapykanta kitam. Ką nors priešpriešinti jai sunku, kol nėra priešnuodžių gyvybingai radikaliai ideologijai ir propagandai.

Islamistai svajoja ne tik apie savo valstybę rytiniame Viduržemio jūros regione kitų šalių sąskaita, bet ir apie islamo kalifatą Europoje, gyvuojantį pagal viduramžių religinius įstatymus. Kiek musulmonų remia tokią islamo ateities viziją, tyrimų nėra, nors labai svarbu, koks islamas ateityje, kai ir Europoje musulmonai galbūt sudarys daugumą, paims viršų: radikalusis ar nuosaikusis. Ir koks bus šių žmonių santykis su Vakarų krikščioniškojo pasaulio vertybėmis. Juk net dvi krikščionybės atšakos – Rytų ir Vakarų – iki šiol negali rasti bendros kalbos, o tai dar labiau apsunkina V. Putino norai sukurti „rusiškąjį pasaulį“ Ukrainoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"