TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar esame valstybės šeimininkai?

2010 12 03 0:00

Ar mes, Lietuvos piliečiai, esame savo valstybės šeimininkai?

Šis klausimas tolydžio pasigirsta viešojoje erdvėje diskutuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimo ir Antrosios Respublikos įkūrimo dvidešimtmečio balansą.

Galima sutikti su Mokslų akademijoje susirinkusiems inteligentams kalbėjusiu mūsų dabartinės tautos patriarchu Justinu Marcinkevičiumi, kad atsakyti į tą jaudinantį klausimą nelengva. Iš tiesų, tegul ir jaustumeis ar norėtum jaustis šeimininku, dažniausiai pasijunti vargeta.

Jeigu reikėtų atsakyti vienareikšmiškai - taip ar ne - aš atsakyčiau: ne, nesame.

Nesame todėl, kad valstybę nusavino valdžios, piliečius palikdamos lauke, už durų. Belskis nesibeldęs - negirdi. Nesiklauso. Pasistaipę, patrypčioję piliečiai kraunasi lagaminus, traukia į oro uostus ir kuriasi Atlanto pakrantėse arba pamažu merdėja senstančioje Lietuvoje.

Nesame todėl, kad, kaip jau sakyta ne kartą, piliečiai, stokodami nacionalinės savimonės, yra nepilietiški - nesugeba parodyti savo politinės valios (jai mielai "atstovauja" korumpuotos "tradicinės politinės partijos").

Kodėl taip yra?

Ir vėl kaltas mūsų "artojiškumas"?

Nekaltinkim kol kas nieko, žvilgterkim į piliečių pilietiškumo galimybes.

Esama dviejų piliečio ir pilietiškumo sampratų.

Pagal vieną jų pilietį kuria tauta: steigdama savo valstybę kaip juridinį ir politinį buvimo pasaulyje garantą, tauta visuomenės sutartimi (Konstitucija) nustato kiekvieno savo nario teises ir pareigas, sistemiškai išskleisdama jas pilietybės įstatymu. Sutikdamas pareigas prisiimti, o teisėmis naudotis (priesaika), tautos narys tampa piliečiu. Pilietis yra asmens atstovaujama valstybė. Asmens įkūnijama valstybė.

Pagal kitą piliečio ir pilietiškumo sampratą viskas yra atvirkščiai: tautą kuria pilietis. Pirma atsiranda pilietis, o paskui - tauta. Aišku, kad piliečio ir pilietiškumo turinį šiuo atveju nustato ir išreiškia kažkas, kas mano, jog visuomenė pati nėra pajėgi sukurti visavertės sutarties, paremtos civilizuotu piliečio ir pilietiškumo supratimu, jį tegali sukurti kažkas šalia ar už tautos. Tokį piliečio ir pilietiškumo supratimą priimantys ir jam įsipareigojantys asmenys veikia, kurdami "gerą" ar "pagerintą" tautą.

Tų dviejų sampratų sankirta Lietuvoje gimdo tokią mūsų pilietiškumo supratimo mišrainę, kuri dažnai virsta visišku nesusikalbėjimu ir politiniu triukšmu, nuvertinančiu patį pilietiškumą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos pilietis įkūnija Lietuvos valstybę ir jai atstovauja.

Lietuvai nuo 2004 metų gegužės 1 dienos tapus Europos Sąjungos (ES) nare, ES Konstitucija (Lisabonos sutartis) pareikalavo, kad Lietuvos pilietis kartu laikytųsi Sąjungos piliečio priedermių, kurios nedviprasmiškai teigia, kad žmogaus teisės yra svarbesnės už valstybės (nacionalinės valstybės, šiuo atveju - Lietuvos valstybės ir ją sukūrusios lietuvių tautos) teises.

Šiandien Lietuvoje jau yra išryškėjęs ir vienos, ir kitos pilietybės sampratos ir pilietiškumo atstovavimas - ir asmenys, ir organizacijos. Tačiau masinė teisinė savivoka kol kas tokio lygio, kad susivokti šiame "pilietybių kare" didžiumai nelengva. Nelengva, nes kartu su eurosąjungine teise perėmusi ir atstovavimą "europiniam pilietiškumui", valdžia (valdžios) ne tik neremia bandančiųjų palaikyti nacionalinės valstybės pilietiškumą, bet netgi skatina jį atakuojančias jėgas.

Tai nėra vien požiūrio į pilietiškumo prigimtį skirtumo problema. Ši savivokos problema - tai ir nacionalinės valstybės likimo, ir ES demokratijos likimo klausimas, nes tik nacionalinė valstybė gali garantuoti visuomenės demokratinę sandarą ir gyvenimo būdą. Visos sąjungos (sąjunga - mimikrinis imperijos pavadinimas) visada buvo ir liks aklos ir kurčios jėga neremiamiems nacionaliniams "niuansams".

Ką daryti?

Kol kas, matyt, turėtume "pilietybių karą" paversti skirtingų pilietybių sampratų visuomeninio atstovavimo galiomis ir pajėgomis.

Dėl to visų pirma viešojoje erdvėje būtina pripažinti, kad esama padėtis yra nepaprastai problemiška, naikinanti bet kokį pilietiškumą.

Antra: pasiraginti, kad kiekvienas žmogus apsispręstų, su kokia pilietybės samprata ir kokiais pilietinio veikimo būdais jis asmeniškai tapatinasi.

Apsispręsdamas priimti eurosąjunginės pilietybės sampratą, žmogus visų pirma turi aiškiai suvokti atsisakąs nacionalinės valstybės idėjos, nacionalinio pilietiškumo prioritetiškumo, valstybės teritorinio vientisumo (per dvigubą pilietybę ir žemės pardavimo užsieniečiams teisę), valstybinės kalbos ir nacionalinio raidyno (jų išplovimo formos jau dabar sunkiai aprėpiamos) ir t. t. Tačiau toks apsisprendimas suteiktų jam galimybes daryti karjerą valdžios struktūrose pradedant savivaldybėmis, baigiant ES ir tarptautinėmis institucijomis.

Apsispręsdamas tapatintis su nacionaline pilietybe žmogus lieka tik visuomeninės veiklos erdvėje ir prisiima opozicijos visoms sisteminėms valdžioms padėtį. Tokioje padėtyje "anais laikais" buvo atsidūrę kompartijai nepriklausę asmenys.

Tai sunkus gyvenimas. Galbūt todėl sunkus yra ir pasirinkimas. Toks pat sunkus, kaip pačios pasirinkimo neišvengiamybės suvokimas. Tačiau būtent nuo to momento tegali prasidėti taip mūsų godojamas sąmonėjimas, nacionalinės savimonės tapsmas ir pilietiškumo atgimimas.

Ne čia kalbėtis apie šio sunkaus kelio žavesį ir liūdesį. Galų gale - tai kiekvieno žmogaus asmeninis jausmų pasaulio turtas. Visuomeninis turtas yra iš to apsisprendimo gimstantys vienminčių susivienijimai, kurie visų pirma gali duoti argumentuotą atkirtį "tautos tobulintojams" homoseksualizmo, "laisvos meilės", vedybų kaip "namų ūkio" ir kitų "inovacijų" propaguotojams, kurių tikslas - bedvasis kosmopolitizmas, vienmačio ir lengvai manipuliuojamo žmogaus dvasinė ir fizinė buveinė.

Pasaulis jau ima susivokti, ką su juo nori padaryti išprotėjęs kapitalas. Civilizacijos jau atsiriboja nuo kolektyvinio slinkimo bedugnėn. Tautos jau dairosi savo namų netgi savo civilizacijose. Pasaulis grįžta namo.

Apsisprendusieji likti tautinės valstybės piliečiais gali ir turi atsilaikyti per šitą pasaulio susivokimo metą. Jų likimas dramatiškas, bet tik jie tegali išeiti į galutinį žmogaus išsivadavimą, į visišką laisvę - laisvę gyventi savo žemėje kaip vienintelėje pasaulyje patikimoje gyvenimo vietoje.

Su ta idėja atėjome į 1990-uosius.

Ta idėja vadovaudamiesi vėl tapsime savo šalies šeimininkais, piliečiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"