TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar gresia naujas Miuncheno sandėris Europoje

2015 02 10 6:00

Agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika Ukrainos atžvilgiu ir Europos valstybių vadovų noras ją pažaboti tik diplomatinėmis priemonėmis kelia klausimą, kas dabar gali būti sutarta, kad agresorius atsitrauktų. Ši mintis dominavo praėjusią savaitę pasaulio politikoje, išprovokuodama kalbas ir apie galimą naują Miuncheno sandėrį.

Svarbiausias yra klausimas: o kas bus vėliau? Kaip atrodys Europa, jeigu vienaip ar kitaip šių valstybių vadovai susitars? Ar kišimasis į kitos, niekam negrasinančios valstybės reikalus, valstybių ir regionų dalijimas į įtakos zonas, jų aneksija taps naujos pasaulio tvarkos pagal V. Putiną gyvenimo norma, ar tai bus sustabdyta?

Vos prasidėjus įvykiams Donbase, sakiau, kad Kremliaus šeimininkams šis jų sukeltas karas ir kraujo praliejimas tėra priemonė pakeisti pasaulio tvarką. Donbasas ir net Krymas, suvokiant Rusijos žmonių nuotaikas dėl šio pusiasalio, vis dėlto buvo tik priemonė kitiems Kremliaus tikslams pasiekti: stabdyti Ukrainos judėjimą euroatlantinės bendruomenės link, siekiant priversti ją pasilikti Maskvos įtakos zonoje. Tai yra didžioji Kremliaus strategija. Visa kita buvo ir tebėra taktiniai žingsniai.

Tai ypač akivaizdu žiniasklaidoje paskelbus, ko reikalavo Maskva, siekdama, kad susitikti su Rusijos prezidentu V. Putinu į Kazachstano sostinę Astaną sausio mėnesio antroje pusėje atvyktų Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Šis susitikimas neįvyko. Dabar aišku kodėl. Į žiniasklaidą prasiskverbė informacija, kad V. Putinas reikalavo tartis ne tik dėl karo nutraukimo Donbase. Jo manymu, Vakarai ir Ukraina turėtų pripažinti Krymo aneksijos teisėtumą, apribojimus Ukrainai suartėti su Vakarų bendrija ir visi sutartų, kad šiai šaliai nėra kito kelio, tik įsitraukti į V. Putino kuriamą, gerokai braškančią per siūles Eurazijos ekonominę sąjungą.

Taip būtų nubraukta viskas, ko ukrainiečiai siekė Maidane. Tačiau tokio pobūdžio susitarimas nebuvo priimtinas nei Vakarams, nei Ukrainai. Tada Maskva žengė dar vieną žingsnį.

Kremlius parengė vadinamojo taikos plano savo versiją ir išsiuntė pasiūlymus Prancūzijos ir Vokietijos vadovams, bet ne Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuris taip pat yra keturių valstybių Normandijos grupės dalyvis. Ji atsirado praėjusių metų birželio mėnesį, kai Normandijoje keturių šalių - Prancūzijos, Vokietijos, Ukrainos ir Rusijos - vadovai susitiko minint sąjungininkų išsilaipinimą Antrajame pasauliniame kare. Vašingtonas šioje derybų grupėje nedalyvauja.

Jei Vakarų valstybių vadovai dabar būtų sutikę dėl įvykių Ukrainoje kalbėtis be Kijevo, būtų galima teigti, kad šios diskusijos priartėjo prie Miuncheno sandėrio. Tada, 1938 metais, susidūrę su nacistinės Vokietijos noru įteisinti Sudetų atplėšimą nuo Čekoslovakijos, į Miuncheną derėtis su Adolfu Hitleriu nuvyko dviejų šalių - Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovai, o Čekoslovakijos atstovai jų pokalbio vaisių turėjo laukti prieškambaryje. Dabar už Ukrainos nugaros siekė derėtis putininė Rusija.

Vokietijos ir Prancūzijos vadovai bandė užbėgti už akių kalboms dėl galimo naujojo Miuncheno sandėrio ir netikėtai atvyko į Kijevą praėjusį ketvirtadienį - tą pačią dieną, kai ten lankėsi JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Be to, Vakarų valstybių vadovai pareikalavo, kad Kremlius savo siūlymus atsiųstų ir Ukrainai.

Šią savaitę, trečiadienį, jeigu derybos Minske įvyks, jos bus keturšalės, o ne trišalės, kaip siekė Maskva. Tiesa, jose nedalyvaus Vašingtonas, bet čia gali būti ir pliusų. Jeigu Europos šalių vadovai palūžtų, žadėdami nuolaidų, kurios būtų nepriimtinos Kijevui, tai pasauliui galėtų būti ne mažiau pavojinga nei Miuncheno nuolaidos hitlerinei Vokietijai. Tuomet, turėdamas rimtą argumentą, Vašingtonas galėtų tarti savo žodį. Aišku, jeigu apsispręstų tiekti Ukrainai karinę ginkluotę.

Šis argumentas, net Vašingtonui nedalyvaujant, manau, buvo svarbus ir Vokietijos, Prancūzijos bei Rusijos derybose Maskvoje. V. Putinui pavyko įvilioti dviejų Europos valstybių vadovus į Maskvą, kaip A. Hitleriui į Miuncheną, bet laiku buvo susigriebta. Derybų baigtis turėtų būti nulemta Kijevo balso. Tikiuosi, kad be rankų išsukinėjimo.

Todėl negalima aklai lyginti šių dienų situacijos su 1938 metų Miuncheno sandėriu. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad pasitiki Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pozicija, o pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis pokalbio Maskvoje dalyvius vadina Miuncheno kelininkais. Kas teisus, sužinosime išgirdę derybų rezultatus. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad daug svarbesnė nei tai, kuri gyvenvietė Donbase atiteks Ukrainai, o kuri - separatistams, bus Ukrainos ir regiono geopolitinė ateitis.

Čia negali būti nuolaidų. Kitaip V. Putino apetitas dar išaugs. Ypač, jeigu putininė Rusija suvoks, kad nuolaidas Vakarai daro dėl silpnumo, kaip 1938 metais suprato ir hitlerinė Vokietija. Gerai bent jau tai, kad Vakarus pavyko įtikinti, jog V. Putinas ir jo ministras Sergejus Lavrovas, kurį šį savaitgalį Miuncheno saugumo konferencijoje pasitiko su pašaipa, yra agresoriai. Tokioms tolesnėms deryboms reikia bendrų Vakarų veiksmų ir tvirtos JAV pozicijos. Bent už Europos šalių vadovų pečių. Tik tai gali sustabdyti agresorių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"