TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar ieškoma politinio sutarimo

2012 11 13 0:59

Konstituciniam Teismui paskelbus išvadą dėl Seimo rinkimų teisėtumo, valdžios perdavimo iš vienų politinių jėgų rankų į kitas krizė niekur nedingo, nes prezidentė vėl pakartojo savo nuostatą dėl Darbo partijos negalėjimo dalyvauti valdančiojoje koalicijoje.

Ši nuostata kerta per vadinamosios centro kairės pastangas sudaryti naują valdančiąją koaliciją, pasidalyti postus Vyriausybėje ir imtis kasdienių bei nelauktai iškylančių valstybės valdymo klausimų. Esant tokiai situacijai, kai susikirto prezidentės ir Seime besirandančios daugumos požiūriai, net teisininkai skirtingai aiškina šių politinių jėgų galias. Atsakymo belieka ieškoti Konstitucijoje ir toje politinėje praktikoje, kurią patyrėme per pastaruosius atkurtos mūsų valstybės dešimtmečius. 

Konstitucijos 67 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma: "Seimas pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai." Šis teiginys turėtų nubraukti įvairiausias spekuliacijas, ką gali prezidentė, skirdama pirmąjį ministrą - ji gali teikti tik tokią kandidatūrą, kuriai pritars Seimas, tiksliau - jo dauguma. Tačiau Konstitucijos 84 straipsnio ketvirtojoje dalyje sakoma, kad prezidentas "Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį". Būtent šiame teiginyje glūdi prezidento galios vykstant Vyriausybės sudarymo procesui.

Teisininkai nesutaria, kokios yra šių prezidento galių ribos, ar gali prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakyti tvirtinti pateiktą Vyriausybės sudėtį. Vieni mano, kad prezidentė negali tiesiog imti ir atsisakyti tvirtinti ministrų kabineto sudėtį, jeigu joje bus Darbo partijos deleguotų ministrų, nes tai, kokia bus Vyriausybė, lemia ne prezidentas, o partijos, kurios laimėjo rinkimus. Prezidentė gali daryti įtaką, su ja reikia diskutuoti, tačiau lemiamas žodis šiuo atveju priklauso parlamentui, o ne prezidentui.

Kiti mūsų teisininkai mano, kad Lietuvos prezidentas nėra notaras, kuris tik deda parašą ir antspaudu patvirtina, kad viskas gerai. Jis yra per visuotinius rinkimus išrinktas valstybės vadovas, turintis tam tikrų įgaliojimų, todėl neprivalo sutikti su bet kuo, ką jam siūlo paskirtasis ministras pirmininkas.

Mūsų dviejų dešimtmečių politinė praktika patvirtina antrąjį požiūrį. Yra pakankamai pavyzdžių, kai išsiskirdavo prezidento ir premjero požiūriai dėl konkrečių personalijų, ir Seimo dauguma pakeisdavo prezidentui netinkančią kandidatūrą į ministrus. Tačiau ryškiausiu prezidento įtakos tvirtinant Vyriausybės sudėtį pavyzdžiu laikyčiau 1998 metus, kai šalies vadovu buvo išrinktas Valdas Adamkus. Tada prireikė net Konstitucinio Teismo išaiškinimo, ką reiškia Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtosios dalies teiginys, kad, išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus - ar tai tikras Vyriausybės atsistatydinimas, ar tik mandagumo gestas. Priėmęs Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus, prezidentas V.Adamkus tada pateikė Seimui svarstyti tą pačią - Gedimino Vagnoriaus - kandidatūrą į ministrus pirmininkus, tačiau inicijavo kiekybinius Vyriausybės sudėties pokyčius. Naujojo valstybės vadovo reikalavimu tada buvo panaikintos net 4 ministerijos, iš 17 jų liko tik 13, ir šis skaičius išsilaikė iki 2008-ųjų, kai Tėvynės sąjungos vadovaujama valdančioji koalicija vėl įsteigė Energetikos ministeriją.

Tad nėra jokios abejonės, kad ir dabar joks ministras nebus paskirtas, jeigu tam nepritars prezidentė D.Grybauskaitė. Dabar bus įdomiausia, kiek kartų šalies vadovė netvirtins Vyriausybės sudėties, kurią siūlys paskirtasis ministras pirmininkas. Į klausimą, kaip bus tuo atveju, jei ministras pirmininkas teiks Vyriausybės sudėtį, o prezidentė net kelis kartus jos netvirtins, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Egidijus Kūris atsakė, kad tai būtų tas atvejis, kai teisė negali visko išspręsti ir kai turi būti politinis susitarimas ir jo paieškos.

Ar matome to politinio susitarimo paieškas? Lyg ir ne - prezidentė pakartojo savo nuostatą dėl Darbo partijos, o trys potencialios naujos valdančiosios daugumos partijos kartoja savo pasiryžimą vienoje koalicijoje dirbti Lietuvos žmonių labui. Daugiau negu aišku, kad naująją daugumą kuriančios partijos nusileisti neturi kur, nes be Darbo partijos ir socialdemokratai, ir "tvarkiečiai" tiesiog nebetenka valdžios, kurią jie turėtų gauti pagal Seimo rinkimų rezultatus. Nusileisti gali tik prezidentė, nes jei ji nekeis savo nuostatos, Seime nesusidarys jokia valdančioji dauguma. Vaivorykštės koaliciją su konservatoriais socialdemokratai atmetė, nes ji jiems reikštų politinę savižudybę.

Viešojoje erdvėje apstu spėlionių, kodėl prezidentė taip elgiasi. Rimčiausia jų - šalies vadovė nenori, kad Seime susidarytų centro kairės koalicija, nes ji būtų stipresnė už savo darbą bebaigiančio Seimo valdančiąją koaliciją ir sumažintų realias S.Daukanto aikštės rūmų šeimininkės galias, o tai galėtų jai neigiamai atsiliepti per 2014-ųjų prezidento rinkimus. Tačiau pažvelkime į tai kitaip. Už socialdemokratų, Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijas per šiuos rinkimus drauge sudėjus balsavo 623 tūkst. rinkėjų, tuo metu už Tėvynės sąjungą ir Liberalų sąjūdį drauge sudėjus - tik 324 tūkstančiai. Negi S.Daukanto aikštės rūmų strategai mano, kad socialdemokratų, "darbiečių" ir "tvarkiečių" rinkėjai nesupyks ant D.Grybauskaitės, jei jų rinktoms partijoms nebus leista valdyti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"