TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar įveikiama lovio problema?

2007 11 07 0:00

Konstitucijos 109 straipsnio trečia pastraipa sako: "Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo." Ar ši nuostata galioja mūsų teisėjams?

Įstatymai numato, kad antstoliais gali dirbti tik asmenys, turintys teisinį išsilavinimą. Nuo priėmimo dienos įstatymas turėjo įsigalioti po penkerių metų. Atėjo tas laikas. Seimas įsigaliojimo laiko nepratęsė. Teisingumo ministras, vykdydamas šį įstatymą, asmenis, neturinčius pakankamo išsilavinimo, atleido iš darbo. Šie kreipėsi į teismus. Ministro įsakymas stabdomas.

Įsivaizduokime kitą atvejį. Kokia nors Lenočka panoro tapti terapeute. Koks vyriausiasis gydytojas suteikia jai tokią galimybę. Atėjęs naujas ją atleidžia. Ši kreipiasi į teismą. Jis grąžina moterį į ankstesnes pareigas. Sakysit, taip negali būti. Bet prieš įstatymus visi lygūs. Kuo ji blogesnė už antstolį. Greičiausiai, jei R.Paksas būtų kreipęsis į kokios apylinkės teismą, jis būtų grąžintas į prezidento kėdę. Ar viskas nagrinėtina teismuose?

Regis, 1995 metais Seimas priėmė įstatymą, reglamentuojantį valstybės tarnautojų atlyginimus. Toje skalėje aukščiausias buvo respublikos prezidento, antroji vieta buvo skirta Seimo pirmininkui, ministrui pirmininkui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir banko valdytojui, toliau ėjo kiti pareigūnai. Gana aukštai buvo mokytojai. Kadangi tam sumanymui realizuoti stigo lėšų, įstatymo įgyvendinimas buvo atidėtas iki 2000 metų.

Atsidūręs valdžioje G.Vagnorius savavališkai pakėlė teisėjams atlyginimus, esą taip norėjęs juos apsaugoti nuo korupcijos. Tapęs ministru pirmininku A.Kubilius atšaukė G.Vagnoriaus potvarkį. Tada įsikišo Konstitucinis Teismas. Jis panaikino A.Kubiliaus potvarkį. Čia pirmą kartą ir atsiskleidė Konstitucinio Teismo teisėjų moralė. Juk dar romėnai suformulavo nuostatą, kad niekas savo byloje negali būti teisėju, o mūsų teisėjai sprendė savo atlyginimo klausimą. Konstitucinis Teismas neanalizavo G.Vagnoriaus potvarkio teisėtumo. Tokie veiksmai tampa mūsų gyvenimo norma.

Dažnai iš teisėjų lūpų girdime, esą Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus. Norėčiau paklausti: kokiam Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnyje tai pasakyta?

Teisėjų apetitas didėja. Kokie jų atlygimai, Lietuvoje - valstybės paslaptis. Teisėjai kreipiasi į teismus (vėl pats teisėjas yra teisėjas savo byloje) reikalaudami jiems grąžinti neišmokėtus pinigus. Pasak pačių teisėjų, jie vidutiniškai kas mėnesį patyrė apie 3000 litų nuostolių. Pagal jų pačių skaičiavimus biudžetui tai kainuotų apie 130 mln. litų. Ar teisėjas savo nuožiūra gali spręsti bet kurį klausimą, ar ir priimdami kurioziškiausias nutartis net morališkai neatsakingi? Ir čia ne vien teisėjų problema.

Prieš vasaros atostogas Seimas nusprendė sau ir kitiems aukštiems pareigūnams, tarp jų ir prezidentūros, nuo 2008 metų sausio 1 dienos padidinti atlyginimus. Nors Vyriausybė prašė vietuoti šį įstatymą, nes tai nepakeliama našta biudžetui, prezidentas jį pasirašė. Ką gi, mokytojai, policininkai palauks. Negi prezidentas mano, jog premjeras, kaip Kristus trim žuvelėm, gali pamaitinti išalkusią minią.

Paprastai, kai valstybei iškyla finansinių sunkumų, diržus susiveržia visi. Tik ne pas mus. Visur įstatymuose paliktos landos. Mokslo visuomenę papiktino mokslinių institutų dalies direktorių elgesys, kai jie, Vyriausybei leidus, pasididino atlyginimus - šie gerokai viršija prezidento. Jie įstatymų nepažeidė. Direktoriai, kuriems buvo nejauku gauti dvigubai ar trigubai daugiau negu jo institute aukščiausią atlyginimą gaunantis antras pagal pareigybę asmuo, pasijuto baltomis varnomis, juolab kad didžiausius atlyginimus pasiskyrė direktoriai, nebūdami mokslo pažibos.

Apie tuos nelemtus direktorius prisiminiau todėl, nes per daug mūsų įstatymuose landų. Nežinau, dėl ko jos atsirado. Problemos esmė ta, jog savo valstybėje sukūrėme tokią situaciją, kad neatsakingumas ir blogas pareigų vykdymas laikomas vos ne dorybe. Įstatymų nesilaikymas - taip pat dorybė. Ne veltui liaudyje gimė posakis: kas arčiau lovio, tas ir griebia...

Specialiai nesekiau teismų veiklos. Kalbu apie tai, kas kiekvienam krinta į akis. Pasiskaitau lietuviškų teisės teoretikų rašinių. Viduramžių intelektualai diskutavo: kiek ant adatos smaigalio gali sutilpti velnių. Vieni teigė - aibė, kiti nurodydavo konkretų skaičių. Kiekviena šalis pateikdavo argumentų. Jais būdavo citatos iš tuo metu pripažintų autoritetų veikalų.

Skaitydamas dabartinių mūsų kai kurių teisės teoretikų straipsnius susimąstai, ar toli mes pažengėme nuo viduramžių scholastų, kuriems, pasak jų pačių, nerūpėdavo gyvenimo realijos, o tik "grynai teoriniai disputai". Kad taip pas mus yra, siūlau gerbiamiems skaitytojams pažvelgti į mūsų konstitucinės teisės specialisto, Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros vedėjo, profesoriaus Gedimino Mesonio rašinius.

Ką daryti, jei ir Seimui rūpi ne teisinės sistemos kūrimas, o tarpusavio santykių aiškinimasis? Ką daryti, jei kiekvienai kvailybei ieškoma "teorinio pagrindimo"?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"