TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar jau laikas griauti mokyklas?

2016 03 02 6:00

Kas apie Vanagaitę, kas apie Putinaitę, o aš – vėl apie mokyklą ir švietimą. Juk visko – gero ir blogo žmonėse, visuomenėje – pradžia yra šeima ir mokykla. 

Neprisimenu, kas yra pasakęs, kad jei nestatysime mokyklų, teks plėsti jau turimus kalėjimus ar net statyti naujus... Užtat gerai prisimenu, kieno žodžiai: „Tikroji Krašto apsaugos ministerija yra Švietimo ministerija.“ Taip beveik prieš šimtą metų pasakė didis Lietuvos keliautojas, geografas, rašytojas Antanas Poška. Tarpukario Lietuvoje į jo žodžius buvo įsiklausyta. Inteligentija, mokytojai ne tik skaitė A. Poškos kelionių aprašymus, bet ir gautas žinias perteikdavo savo mokiniams. Pasakodami apie svetimus kraštus, ugdė meilę pirmiausia savam kraštui, pradedant gimtine, su kurios vaizdais ir patirtimi kiekvienas ateiname į šį pasaulį.

Šiandien A. Poškos žodžių, atrodo, niekas nebeprisimena. Kaip neprisimena ir stengiasi iš tautos atminties ištrinti mūsų praeities šviesulius, kurių darbai ir žodžiai nebeatitinka naujos, žinoma, labai modernios liberalios ideologijos, nuo kurios lietuviai Lietuvoje nyksta taip sparčiai kaip sniegas nuo kovo saulės (atsiprašau dėl užuominos į artėjančią Kovo 11-ąją, netyčia taip atsitiko...). Ir nyks dar sparčiau, jei valstybės švietimo politiką ir toliau reguliuos Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) specialistai.

Pastaruoju metu daugelis šalies žiniasklaidos priemonių kartoja naujausią to instituto „atradimą“, kad optimizavus mokyklų infrastruktūrą būtų galima sutaupyti 20 mln. eurų. Kaip visada skaičiuojami pinigai, metrai ir galvos, lyg būtų kalbama apie pelnui auginamus veršelius, o ne apie vertybinę Lietuvos ateitį – vaikus.

LLRI analitikų vizija – dar išlikusius provincijos mokinius sukimšti į kelias didžiules mokyklas (pelningiausia, matyt, būtų palikus po vieną ar dvi mokyklas regionų centruose), vežiojant juos autobusiukais dvidešimt, trisdešimt ar daugiau kilometrų, kaip dabar vežiojami ligoniai iš Skuodo ir kitų rajonų, kuriuose jau „optimizuotos“ ligoninės. Užtat, pasak LLRI analitikų, „tai leistų skirti daugiau lėšų ugdymui, galbūt net(!) padidinti mokytojų atlyginimus“.

Girdite, streikuojantys mokytojai? Kaip paprasta gauti didesnius atlyginimus! Tik neapsigaukite: jūsų, mokytojų, šeima tokiu atveju sumažėtų net ne kelis, o kelias dešimtis kartų. Ir atlyginimai padidėtų nebent teisėjams ar Seimo nariams. O kaip kitaip, jei ugdome ne piliečius Lietuvai, o darbo jėgą užsieniui. Ir dar džiūgaujama, kad mokiniai demonstruoja būtent anglų kalbos mokėjimo geriausius rezultatus.

LLRI „atrado“, kad „yra tokių mokyklų, kur vienam mokiniui tenka 80, 100 ir daugiau kvadratinių metrų bendrojo ploto“. Siaubinga, ar ne? Bet... Aptardamas padėtį Šiaulių miesto savivaldybėje, minėtas institutas suskaičiavo, kad tarp savivaldybių Šiauliai užima 21 vietą pagal didžiausią mokiniui tenkantį ugdymo įstaigos plotą. Ir pasibaisėjo: „Neužpildytose mokyklose švietimui skiriamos lėšos iškeliauja per kaminą“!

O dabar cituoju Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėją Violetą Damskienę: „Simono Daukanto gimnazija, teikdama duomenis, įvėlė klaidą. Parašė, kad bendras ugdymo įstaigos plotas – 61 tūkst. kvadratinių metrų, o iš tikrųjų jis yra apie 6 tūkst. kvadratinių metrų. Pranešėme instituto specialistams, bet jie turbūt neištaisė klaidos. Mūsų skaičiavimais, mokiniui teko ne 17, o apie 14 kvadratinių metrų ploto. Mokyklų plotai skiriasi ne 20, o galbūt apie 3 kartus.“

Įdomu, kiek dar klaidų į savo skaičiavimus įvėlė gerbiami LLRI specialistai?

Lyg šviesos blyksnis dirbtinai sukeltos panikos tamsybėse – Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narės Orintos Leiputės svarstymai „Delfyje“. Ramiai, be emocijų išdėsčiusi priežastis, dėl kurių didėja krizė švietimo sistemoje, ji primena, jog net ir matydama, kad mažėja mokinių, Vyriausybė stengiasi, kad nebūtų uždarytos kaimiškos mokyklos. Tai, ko gero, vienas iš nedaugelio teisingų šios Vyriausybės sprendimų. Ar neįgriso grožėtis griūvančiomis buvusių kolūkių fermomis? Betrūksta tik, kad dykyne virstančios Lietuvos provincijos peizažą papuoštų dar ir uždarytų mokyklų griuvėsiai!

Tik, mieli Vilniaus „optimizatoriai“, nieko gero neduos ir siūlymai į tuštėjančias mokyklas sukelti kitas savivaldybės institucijas: juk tokiu atveju tušti stovės tie pastatai, kuriuose dabar glaudžiasi bibliotekos, kultūros ir medicinos įstaigos, paštas ir pan. Ką su jais daryti? Nematyti norinčiųjų juos pirkti eilių. Privačiam būstui tie pastatai per dideli. O verslui jų beveik neįmanoma pritaikyti, nes Vyriausybė verslui „remti“ yra sustačiusi tiek biurokratinių tvorų, kad retas idealistas pajėgia jas įveikti.

Nebent tuščius mokyklų pastatus pritaikius socialiniams būstams? Arba kalėjimams? Jų paklausa kažkodėl ne tik nemažėja, bet netgi didėja. Tačiau apie tai LLRI specialistai netaria nė žodžio. Kodėl?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"