TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Jėzus tikrai negailestingas skyrybų klausimu?

2015 10 03 6:00

„Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti.“ Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“(Iš Evangelijos pagal Morkų)

„Popiežius Pranciškus - ne liberalas ir ne konservatorius, ne demokratas ir ne respublikonas. Jis yra katalikas“, - taip prieš kelias dienas buvo galima skaityti amerikiečių spaudoje apie popiežiaus apsilankymo JAV įspūdžius. Tikriausiai nesuklysime sakydami, jog Šventasis Tėvas paprasčiausiai laikosi savo Mokytojo ir Viešpaties (Jėzaus) „stiliaus“. Ar Jėzus stengėsi laikytis kokios nors religinės-politinės savo laikų partijos nuorodų, kai būdavo puolamas oponuojančių fariziejų? Jėzus nebuvo ir visiškas „neutralas“, neturintis jokios pozicijos, visiškai nesuklasifikuojamas ir nenuspėjamas. Jėzus gynė savo dangiškojo Tėvo „pažiūras“, taigi Kūrėjo nustatytas taisykles, kurių laikydamiesi Jo mylimi kūriniai galėtų ne tik gerai „funkcionuoti“, bet ir patirti patį didžiausią malonumą būti tuo, kas yra. Priimdamas save tokį, koks buvo sukurtas ir dėl ko buvo sukurtas, žmogus gali visiškai save išreikšti, išsiskleisti, ar, senamadiškai kalbant, tapti laimingas. Tik įsivaizduokime, kokia kiltų tragikomedija, jei šiltą pienelį duodanti karvė sugalvotų tapti kažkuo kitu, na, kad ir balerina!

Tačiau šiuolaikinio pasaulio piliečio „neveža“ tokie dalykai, kaip taisyklės, prigimtis. Taisyklės pačios savaime nėra nei patrauklios, nei iškalbios - jos tiesiog netraukia arba net atstumia (nors ir pripažįstama, kad jos reikalingos visuomenei). Moderniam žmogui norisi visko čia ir dabar. Dažnai tai gali virsti nuolatiniu ir besaikiu (taigi širdies visiškai neužpildančiu) malonumų vaikymusi. Visgi yra žmogiška tikrovė, kuri turi galią viską, kas žmogui giliausia, duoti čia ir dabar (nors visiškas įgyvendinimas ir nusikeltų kiek vėliau), - tai meilės patirtis.

Kad atsakytų į fariziejų užduotą klausimą dėl skyrybų, Jėzus juos kviečia pažvelgti į Pradžios knygoje perteiktą žmogaus, kaip vyro ir moters, sukūrimo viziją. Nors po nuopuolio vyras ir moteris nebegali sugrįžti į rojaus meilės patirtį, anot šv. Jono Pauliaus II, per tam tikrą širdies tyrumą žmogus gali pagauti tos pirminės meilės atgarsius. Iki moters sukūrimo žmogus Adomas savo kūne ir savo kūno dėka labai aiškiai matė, kad yra vienas, skirtingas nuo kitų rojuje esančių padarų ir kad tas skirtumas kyla iš jo asmens: jis yra panašus į gyvūnus ir visgi visiškai skirtingas, negalintis savo meilės dovanoti jokiam iš gyvūnų, o joks gyvūnas negalėjo jo dovanos tinkamai priimti. Jis yra vienintelis gamtoje egzistuojantis asmuo. Dievas, nors ir yra Asmuo, nėra Adomą atitinkantis, nėra jam lygus ir dėl to negali būti jam kitas aš (alter ego). Žmogus troško iš visos savo būties gelmių save dovanoti ir kartu labai kentėjo, negalėdamas to padaryti, juolab kad matė, jog visame pasaulyje, be jo, nebuvo jokio kito asmens. Adomas tikrai buvo pasiekęs nerimo bedugnę, nes negalėdamas savęs, kaip asmens, dovanoti kitam, jis negalėjo tapti visiškai savimi pačiu. Štai kodėl kūrimo darbas užsibaigia ir kartu įgyja visišką palaimą tik sukūrus moterį - kitą asmenį, atitinkantį vyro asmenį. Taigi Jėzaus lūpose žodžiai „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ tarsi byloja: “Vyras ir moteris tampa savimi, žmogumi tik visiškai ir visam laikui save kaip asmenį - su kūnu ir siela - dovanodama(s) kitam asmeniui ir tuo pat metu priimdama(s) kito dovaną (tai kaip tik ir išreiškia Santuokos sakramentas). Tokiai savęs dovanai vyras ir moteris nesiryžtų, jei nemylėtų ir laisvai to nebūtų pasirinkę. Tai yra jų, kaip asmenų, pašaukimas ir laimės raktas. Aš laiminu juos, nes tokio žmogaus norėjau jį kurdamas, ir tai yra labai gera. Kodėl gi jūs (fariziejai) klausiate apie skyrybas? Kodėl norite, kad aš atimčiau iš vyro ir moters jų laisvę ir meilę bei iš jos kylančią atsakomybę už kito gėrį? Kodėl klausiate, ar galima atimti iš moters ir vyro tai, kas juos daro visiškai žmonėmis, ir sugrąžinti į nerimaujančio vienišumo gelmes, stengiantis iš naujo pradėti ieškojimo kelionę kito link, iki kol sunkumai vėl nuritins atgal į nerimastingą būseną? O gal norite, kad įtikinčiau vyrą ir moterį, kad jie tėra gyvuliai, kad nėra asmenys? Betgi tai įrašyta jų kūnuose ir jie turi protą bei širdį: atėmus tai, ar liks asmuo, ar liks žmogus?“

Manau, Jėzus būtų apsidžiaugęs, jei fariziejai vietoj ano būtų uždavę šį klausimą: „Kaip padėti porai, kad ji neprieitų prie skyrybų slenksčio?“ Čia, taip sakant, pamąstymui...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"