TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar kada nors pasakysime ačiū kultūros ministrui?

2016 02 10 6:00

Seniai seniai, dar sovietmečiu, vienas humoristas rašė: „Kai pasieksime, kad vadovas, specialistas ir inteligentas būtų tas pats asmuo, pasistengsime, kad jis mums pasakytų: „Ačiū, vyručiai.“ Esą su geru vadovu ir darbuotojai dirbs taip, kad nusipelnys padėkos.

Nežinau, ar džiaugtis, ar lieti apmaudą, bet akivaizdu, jog dar ir šiandien, kaip sovietmečiu, Lietuvoje į vadovaujamus postus žmonės skiriami ne pagal kompetenciją ir inteligenciją, o pagal partinio klano kriterijus.

Sovietmečiu visi skyrimo motyvai buvo pridengiami ištikimybe generalinei partijos linijai. Šiandien, esant daugiapartinei sistemai ir koalicinėms vyriausybėms, kiekviena valdžioje esanti jėga džiugiai naudojasi įteisinta galimybe ministrais (viceministrais, Seimo pirmininku) pasirinkti „politinio pasitikėjimo“ nusipelniusius partijos kolegas.

Ar įžvelgiate kokį nors esminį skirtumą tarp sovietinių ir dabartinių kriterijų? Aš – ne. Juk ir anuomet, ir šiandien renkamasi pagal priklausomybę bei ištikimybę partijai. Tokios išimtys kaip Ingrida Šimonytė, buvusi nepartinė finansų ministrė, ar dabartinis energetikos ministras Rokas Masiulis yra retos.

O kai partija, patekusi į valdžią, netyčia į postą paskiria kompetentingą specialistą, kokiu, pavyzdžiui, laikytas buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, „atrastas“ Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, jis, tiksliau, jo karjera greitai prieina liepto galą. Nes ištikimybė partijai tokioje valdžios sistemoje, kokia pastaruoju metu išsirutuliojo Lietuvoje, niekaip nebesikoreliuoja su kompetencija ir inteligencija. Kai partija dėkoja savo atstovui už ištikimybę, piliečiai springsta negalėdami ištarti „ačiū už darbą“... kaip sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei.

Be kita ko, ji akivaizdžiai persistengė, žmonių sveikatos ir gydymo prieinamumo sąskaita taupydama biudžeto pinigus partijos naudai. Šiai, regis, nė motais, kad ministrės aritmetika prieštaravo Hipokrato priesaikai, nes blogino medicinos paslaugų prieinamumą, ypač – ne sostinės gyventojams. Tačiau partinei vadybininkei Hipokratas – ne autoritetas, juolab kad ministrė nėra medikė. Ir kas mes akmenį į ją? Tik ne ligoninių vyriausieji gydytojai, su siaubu laukiantys naujų ministerijos ir ministrų sumanymų, kaip ir kokioje gydymo įstaigoje kokį skyrių artimiausiu metu uždaryti.

Juodąjį kompetencijos ir inteligencijos stokojančių partinių ministrų sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Bet rašiau šį komentarą tomis dienomis, kai kultūringoji, inteligentiškoji Lietuva skaudžiai gedėjo dar vieno iškilaus savo sūnaus, kurį į amžinybę išsivedė lemtingas mūsų šaliai vasario mėnuo. Todėl ir mano dėmesys nukrypo į kultūros sritį.

Tikiu, kad visų, kuriems teko bent kartą patirti Sauliaus Sondeckio diriguojamo orkestro kerinčią įtaigą, liūdesys ir skausmas tikras, kylantis iš širdies gelmių. Abejoju tik dėl vieno žmogaus – buvusios kultūros ministrės Romos Žakaitienės, kuri, beje, dažnai minima tarp pretendentų į blogiausio kultūros ministro titulą, nors rimtą konkurenciją tose varžytuvėse jai gali sudaryti dabartinis ministerijos vadovas Šarūnas Birutis.

Vienas svariausių R. Žakaitienės „nuopelnų“ šalies kultūrai buvo išguiti S. Sondeckį iš Lietuvos. 2002 metų liepą dirigentas, protestuodamas prieš, jo teigimu, nenormalią padėtį Lietuvos muzikiniame gyvenime, paskelbė neribotam laikui sustabdantis koncertinę ir visuomeninę veiklą Lietuvoje. Ministrė tik gūžtelėjo pečiais, esą didelio čia daikto – tokių sondeckių Lietuvoje nors vežimu vežk (atsiprašau, kad kiek laisvai, bet neiškreipdama esmės interpretuoju R. Žakaitienės tuometę reakciją į gerbiamiausio Lietuvos dirigento pareiškimą). 2004 metais buvo likviduotas ir Lietuvos kamerinis orkestras, kurį S. Sondeckis įkūrė 1960-aisiais, daugiau kaip 40 metų jam vadovavo ir koncertavo su juo daugelyje pasaulio šalių.

Laimė, ministrai nėra amžini (nors būna ir ilgaamžių kaip Juozas Olekas, jei sugeba įtikti partijai). Kultūros pasaulyje nesusivokiančiai R. Žakaitienei teko keisti postą į kitą, o S. Sondeckis, dar didesnei mūsų laimei, į Lietuvą vis dėlto grįžo.

Stiprios, taurios asmenybės meilė Tėvynei įveikė nuoskaudą. O gal tik paslėpė savyje? Nes vienoje iš Maestro atminimui skirtų LRT laidų žurnalisto paklaustas, ar jaučia klausytojų pripažinimą, S. Sondeckis atsakė: „Kai kur matau tą pripažinimą... Kai kur – priešingai.“ Gal „priešingai“ – Lietuvos kultūros ministerijoje?

Juk apie ją ir šiandien iškiliausi mūsų menininkai, kūrėjai, režisieriai, atlikėjai gero žodžio neišstena. Ir kaip išstenės, jei, pasak kultūros mėnraščio „Metai“ redaktoriaus Antano Šimkaus, kultūra Lietuvoje gyvena ištiestos rankos principu?

Vadinasi, jei niekas nesikeis, neatsiras ir kultūros ministro, kuriam lietuviai sakys ačiū. Bet gal dėkos europiečiai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"