TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar klasikinė ideologija gali sugriauti valstybę?

2014 09 30 6:00

Praėjusios savaitės pabaigoje pagal partijos "Drąsos kelias" sąrašą į Seimą patekęs buvęs LDDP Vyriausybės ministras Povilas Gylys netikėtai padarė griežtą pareiškimą, pavadindamas klasikinę ideologiją - liberalizmą - įgyvendinančią partiją antivalstybine jėga. 

Kokia gali būti šio pareiškimo priežastis? Ar gali būti taip, kad viena klasikinių ideologijų ar ją įgyvendinanti partija Lietuvoje būtų paskelbta už įstatymo ribų?

Vykstant žmonijos politinei raidai susiformavo trys pagrindinės ideologijos. Jų pagrindu teisinėse demokratinėse valstybėse kuriasi partijos, skelbiančios siekį šias ideologijas įgyvendinti. Tai liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas. Neteko girdėti, kad kuri nors jų tose šalyje būtų pavadinta antivalstybine jėga.

Kiekvienam žmogui gali patikti arba nepatikti viena ar kita ideologija, jos pagrindu susiformavusi partija ar tos partijos lyderiai. Tam ir yra rinkimai, kad valstybėje, veikiančioje pagal daugiapartinės sistemos dėsnius, galėtume į valdžią išrinkti politikus, kurie atstovautų mūsų interesams. Tai, kad yra šalių, tokių kaip Lietuva, kur ši partinė demokratija veikia blogai ir net savivaldos rinkimuose tėra menka galimybė rinkti atstovus iš vietos bendruomenės, kitas klausimas.

Nė vienas Seimo narys, kitas valdžios žmogus nepasiūlė svarstyti piliečių iniciatyvos rinkti į vietos valdžią asmenis iš vietos bendruomenių atstovų. Taip pat ir partija, reprezentuojama P. Gylio. Nepanorėta "išskaidrinti" savivaldos proceso, padaryti jos tikrai piliečių valdžia. Vietoj to jis ragina vieną parlamentinių partijų - liberalus - paskelbti antivalstybine jėga.

Neanalizuosiu liberalizmo pliusų ir minusų, jų turi kiekviena ideologija. Tik atkreipsiu dėmesį, kad P. Gylys pasiūlė eiti keliu, kurį kadaise siūlė dalis dabartinių konservatorių, bet taikinyje tuo metu buvo socialdemokratai.

Nepriklausomybės išvakarėse, kai P. Gylys dar prijautė buvusiems komunistams, Sąjūdžio gelmėse prasidėjo įvairių partijų, gyvavusių tarpukario Lietuvoje ar veikusių Vakarų šalyse, kūrimo procesas. Tuo siekta panaikinti komunistų monopolį. Dalis sąjūdininkų nusprendė atkurti ir Socialdemokratų partiją, kuri savo veiklos pradžioje neturėjo nieko bendra su buvusiais komunistais, t. y. LDDP.

Bet šis žingsnis sukėlė kitos dalies sąjūdininkų, užėmusių ir vadovaujamas pozicijas, pyktį. Nors socialdemokratai buvo gana svarbi politinė jėga bet kurioje teisinėje demokratinėje valstybėje ir veikė ne vienoje Vakarų šalyje, šios partijos steigėjai Lietuvoje buvo apšaukti raudonaisiais, komunistais, antivalstybine jėga. Ir tai nebuvo tik pikti pareiškimai: vienas socialdemokratų partijos kūrėjų Kazimieras Antanavičius vos neprarado gyvybės, kai per Sausio 13-osios įvykius parlamente buvo daug šio gynėjų, įtikėjusių, kad socialdemokratai yra Lietuvos valstybės priešai.

Būdamas Sąjūdžio Seimo tarybos narys reiškiau nesupratimą, kaip galima vieną klasikinių ideologijų pavadinti antivalstybine. Kai šie argumentai nesuveikė, buvau įkalbėtas Socialdemokratų partijos kūrėjų, kad įsitraukęs į ją galiu prisidėti prie jos gynimo. O kartu ir prie idėjos, kad Lietuvoje teisę gyvuoti turi visos klasikinę ideologiją skelbiančios partijos, sklaidos. Kai įtampa socialdemokratų atžvilgiu Lietuvoje nuslopo, iš šios partijos išėjau, nes suvokiau, kad kuo galėjau, tuo prisidėjau prie teisingumo gynimo.

Po Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pastarojo valdymo girdžiu kai kurių visuomenininkų diskusijas, kad ir konservatoriai buvo jėga, nukreipta prieš valstybę. Ypač kai piktinamasi skolinimosi politika krizės metais. Žinoma, palaikantieji konservatorius už juos stoja mūru. Siūliau laikytis pozicijos, kad kiekvienos partijos politika turi ir pliusų, ir minusų. Negalima dėl vieno ar kito politiko klaidos, vieno ar kito žingsnio teigti, kad kokia nors partija yra antivalstybinė.

Dabar į ši chorą įstraukė ir P. Gylys, kaltinantis antivalstybiškumu liberalus. Žinau, kad kritiškų minčių dėl šios ideologijos turi ir kai kurie sąjūdininkai, matantys ją kaip kosmopolitizmą, tarnavimą vien verslui. Ir vėl sakau: negalima matyti tik blogų dalykų. Išanalizavus kiekvieną ideologiją, partijos veiklą, tampa aišku, jog negali būti tik juoda ar balta.

Antivalstybiniais ar turinčiais kokių nors kitų neįvardytų tikslų galėčiau vadinti neatsakingus politikų pareiškimus, kuriais kokią nors ideologiją, juo labiau klasikinę, siūloma skelbti antivalstybine. Bent jau man atrodo, kad kur kas blogesnis dalykas - kaip grybai po lietaus dygstančios partijos be ideologijos, jų dėka į valdžią patekę politikai, juolab kai tam panaudojama kokia nors visuomenės bėda ar žmogaus tragedija.

Kokia gali būti P. Gylio pareiškimo priežastis? Tai parodys tolesnė įvykių eiga. Bet visai įmanoma, kad šį jo žingsnį lėmė siekis įsiteikti kuriai nors liberalams oponuojančiai partijai, pavyzdžiui, socialdemokratams, per rinkimus nenorėjusiems matyti P. Gylio savo rinkimų sąraše. Vietos kitų partijų frakcijose, norėdami ateityje vėl būti išrinkti į parlamentą, ieško ir daugiau su "Drąsos keliu" į Seimą patekusių politikų. Bet jie bent nedaro pareiškimų, prasilenkiančių su teisinės demokratinės valstybės logika.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"