TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Konstitucinis Teismas neigia parlamentinės kontrolės teisę?

2016 04 26 6:00

Kartais ir parlamento narių iniciatyva, kvepianti rinkimų interesais, gali paskatinti mus susimąstyti apie rimtus reiškinius valstybėje. Taip atsitiko su partijos „Tvarka ir teisingumas“ iniciatyva aiškintis kelerių metų senumo įvykius, nuo kurių nukentėjo šios partijos nariai. Tačiau įdomus ir Konstitucijos aiškintojų žodis.

Likus mažiau kaip pusmečiui iki Seimo rinkimų, imtasi iniciatyvos sukurti parlamento lakinąją tyrimo komisiją, kuri turėtų aiškintis, kaip į žiniasklaidą patenka didelį visuomenės rezonansą sukelianti informacija. Nors šios iniciatyvos autoriai formaliai teigia, kad nori aiškintis 2013 metais visuomenę sudrebinusį skandalą dėl prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės galimo vaidmens nutekinant informaciją į žiniasklaidą, taip pat kalbama ir apie vadinamojo 9 viceministrų juodojo sąrašo istoriją.

Perrinkus prezidentę antrajai kadencijai šie viceministrai, remiantis į žiniasklaidą nutekėjusia specialiųjų tarnybų medžiaga, 2010 metais nebuvo paskirti į pareigas. Todėl kyla pirmas klausimas: kodėl mūsų valstybės specialiosios tarnybos, teisėsauga, prokurorai tylėjo, jei pareigūnas, būdamas viceministru iki prezidento rinkimų, ką nors darė blogai (pažeidė įstatymus ar pareigūnų etikos normas)? Kodėl šių viceministrų galbūt blogi darbai, kaip galima suprasti iš minėtų specialiųjų tarnybų pažymų, buvo toleruojami ir nesiimta veiksmų šiuos asmenis iškart pašalinti iš pareigų.

Tačiau tai dar ne viskas. Jei vis dėlto mūsų teisėsaugą ir specialiąsias tarnybas pabusti ir pradėti dirbti paskatino prezidento rinkimai, ir jos tik tada pastebėjo net devynių viceministrų blogus darbus, kodėl prieš juos vis dėlto nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, o jų bylos neatsidūrė teismuose?

Jeigu teisėsaugininkai „apsiriko“ net dėl devynių viceministrų, teisėsaugos institucijų vadovai turėjo bent atsiprašyti neteisėtai apkaltintųjų, o jei tai tebuvo politikavimas – lėkti iš pareigų. Jeigu teisėsauga „buvo užspausta“, kad nepradėtų ikiteisminių veiksmų, tuomet turi būti išsiaiškinta, kas buvo tie įtakingieji, privertę teisėsaugą šokti pagal jų dūdelę.

Kai bylos nepasiekia teismų, o apkaltintieji neturi galimybių apsiginti, tai jau tikrai neprimena nei teisinės valstybės, nei realios teisėsaugos kovos su korupcija. Kas šioje situacijoje gali atsakyti, kodėl teisėsauga būtent taip pasielgė ir koks teisėsaugos pareigūnų santykis su žiniasklaidai „nuleidžiama“ informacija? Matyt, atsakymą galėtų duoti arba pačios prokuratūros nepriklausomas vidinis tyrimas, apie kurio rezultatus būtų informuoti piliečiai, arba parlamentinė kontrolė.

Kadangi prokuratūra Lietuvoje, beje, kaip ir Ukrainoje, gyvena pagal principą varnas varnui akies nekerta (o tai ir pačią prokuratūrą daro labai neskaidria, galbūt korumpuota ir nuo įvairių vidinių interesų bei išorės įtakos priklausančia struktūra), ir joks nepriklausomas tyrimas prokuratūroje dažniausiai neatliekamas. Ukrainos prokurorai jau prisižaidė, ten jau kilo iniciatyva į prokuroro kėdę pasodinti asmenį, kuris buvo ne tik už prokuratūros, bet ir teismų sistemos ribų.

O Lietuvoje? Dar būtų likusi galimybė sudaryti parlamentinę tyrimo komisiją prokurorų darbo brokui išsiaiškinti. Tačiau kaskart, kai tik norima tai daryti bet kokiu klausimu, kuris liestų parlamentinę teisėsaugos ir prokurorų darbo kontrolę, žiniasklaidoje pasirodo konstitucinės teisės ekspertų, dažnai pačių buvusių Konstitucinio Teismo teisėjų komentarai, kuriuose teigiama, kad to negalima daryti.

Šiomis dienomis pasigirdo ir ypač įdomus komentaras, kad jokia parlamentinė tyrimo komisija negali ne tik atlikti parlamentinio tyrimo dėl prokurorų veiksmų, bet netgi „negali prokuroro kviesti į Seimą ir net negali aiškintis prokurorų darbo baigtose arba nutrauktose bylose“. Kyla klausimas: o ką tuomet parlamentinė tyrimo komisija gali?

Visi šie draudimai Seimui, apie kuriuos kalba konstitucinės teisės ekspertai, Konstitucijoje nesurašyti. Priešingai, Konstitucijoje yra labai aiškiai įrašyta parlamentinės kontrolės teisė. Tačiau dar prieš 12 metų, norėdamas apsaugoti Valstybės saugumo departamento galbūt nesąžiningus pareigūnus nuo parlamentinio tyrimo, Konstitucinis Teismas po prezidento kreipimosi priėmė tokį išaiškinimą, kuris į aklavietę visiškai įstūmė bet kokią parlamentinę prokurorų darbo kontrolę. Taip sistema tapo neliečiama.

Būčiau linkęs raginti Seimo narius nepritarti iniciatyvoms sudaryti parlamentines tyrimo komisijas likus mažiau kaip metams iki parlamento rinkimų, nes tai dažnu atveju tebus politikavimas. Tačiau tik prasidėjus naujai Seimo kadencijai kviesčiau pabandyti atsakyti į klausimą, kaip Lietuvoje įmanoma parlamentinė prokurorų darbo kontrolė.

Nieko keista, kad nesant kitų kontrolės instrumentų, tik lojalumui vienam ar kitam aukštam asmeniui, Lietuvos prokuratūra, ypač ta jos dalis, kuriai tenka susidurti su politikų ir kitų įtakingų asmenų nusikaltimais, išsigimė ir tapo pelke. Taigi, dažnai nejaučiama jokios atsakomybės savo valstybei ir jos piliečiams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"