TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar liberalai dešinėje pakeis konservatorius

2014 07 18 6:00

Pasvarstykime galimus Lietuvos partinės sistemos pokyčius po Europos Parlamento (EP), prezidento rinkimų ir referendumo dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams. Konkuruojant dėl vietų EP, šiais metais bene didžiausias netikėtumas (jeigu socialdemokratų neišsipildžiusių lūkesčių nevadinsime netikėtumu) buvo itin sėkmingas liberalų pasirodymas.

Derindamas drąsią rinkimų kampaniją ir darbą su rinkėjais (tiek socialiniuose tinkluose, tiek važinėjant po regionus), Liberalų sąjūdis (LS) pirmą kartą po 2004 metų Seimo rinkimų įveikė liberalų partijoms lyg užkeiktą 10 proc. ribą. Nors konservatoriai EP rinkimus nominaliai laimėjo, skirtumas tarp dešiniųjų buvo minimalus - mažiau nei procentas rinkėjų. Tai lemia du svarbius klausimus. Pirma, kur liberalai prisirinko tiek papildomų balsų? Antra, ar Lietuvos politinėje dešinėje ilgainiui jie gali nukonkuruoti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD)?

Diskutuojant apie EP rinkimuose liberalų priviliotus naujus (būtent naujus, kadangi tiek liberalų Lietuvoje tikrai nėra, o ir anksčiau ši partija gaudavo gerokai mažiau balsų) rinkėjus, egzistuoja dvi pagrindinės hipotezės. Pirmasis paaiškinimas atkreipia dėmesį į sąsajas tarp Antano Guogos ir Viktoro Uspaskicho įvaizdžio: abu jie yra garsūs verslininkai, rinkimuose simbolizuojantys siekiamybę rinkėjui (balsuojama, nes norima būti tokiems kaip jie). Tam tikrais atžvilgiais panaši ir abiejų politikų balsų rinkimo metodika. A. Guogos remtas Vitalijos Katunskytės koncertas Trakų rajone ir ledų šventės Kėdainiuose realiai yra panašūs reiškiniai, kai įtakingas žmogus mainais į tikėtiną politinę paramą liaudžiai suteikia duonos ir žaidimų.

Antroji hipotezė mažiau girdima, tačiau ne mažiau įtikinama. Ryški rinkimų kampanija ir LS sėkmė miestuose indikuoja, kad galėjo būti pritraukta nemažai jaunų rinkėjų, kurie balsavo pirmą kartą. Tokio rinkėjo archetipas būtų neseniai į didmiestį atvykęs studentas, dėl šalies gyvenimu verčiančios domėtis socialinės aplinkos nutaręs dalyvauti rinkimuose ir juose rinkęsis jaunimui suprantamiausia kalba kalbėjusią politinę partiją. Dalis LS naudotos politinės reklamos (pavyzdžiui, nuolatiniai Gintaro Steponavičiaus intarpai „Spotify“ muzikinėje programoje), aštrūs akcentai, tokie kaip „užkniso nesąmonės“, buvo orientuota ne vien į vertybes, bet ir bandant susitapatinti su jauno žmogaus gyvenimo būdu, parodyti, kad ši partija yra „sava“.

Abi šios hipotezės gali būti teisingos, o gali pasitvirtinti tik viena jų. Tačiau ilgesnės perspektyvos atžvilgiu jas vienija gana nestabilus elektoratas. Pirma, sakykime, liberalai iš tiesų priviliojo tuos, kurie anksčiau yra balsavę už Darbo partiją (DP). Ar yra pagrindo teigti, kad šie rinkėjai taps ištikimi liberalams, jei jie net už V. Uspaskichą tai balsuodavo, tai nebalsuodavo? Pagrindinis DP elektoratas egzistuoja, tačiau iš esmės apima tik pačią organizaciją (tiesa, gana gausią) ir su ja artimai susijusius asmenis.

Visi kiti, kada nors balsavę už DP, neturi stipresnės partinės identifikacijos. Tai rodo rinkimų rezultatai: 2004 metų Seimo rinkimuose - 28,44 proc. balsų, 2008-aisiais - jau 8,99 proc., 2012 metų Seimo rinkimuose gauta 19,82 proc., o pastaruosiuose EP rinkimuose – 12,1 procento. Apžvalgininkai kalba apie DP rinkėjų migraciją tai į „Tvarką ir teisingumą“ (susisiekiantys indai?), tai pas liberalus, tačiau toks šios elektorato dalies apibūdinimas nėra visiškai teisingas. Tiksliau būtų sakyti, kad tai – stipresnės partinės tapatybės neturintys rinkėjai, linkę nepasitikėti partijomis, tačiau pagaulūs gyvenime už juos sėkmingesniems politiniams stabukams.

Kita vertus, jauni, pirmą kartą balsuojantys žmonės vien dėl patirties rinkimuose trūkumo negali būti ateities sėkmės garantas. Taip, juos ilgainiui įmanoma paversti ištikimais partijos rėmėjais, tačiau būtina dėti daug pastangų stiprinant organizaciją ir liberalizmą. Verta prisiminti Tautos prisikėlimo partijos, 2008 metais pritraukusios nemažai jaunimo, likimą – jos elektoratas buvo išbarstytas trumpiau nei per metus. Žinoma, liberalus lyginti su Arūno Valinskio projektu nebūtų teisinga pirmųjų atžvilgiu, tačiau pati pamoka yra vertinga.

Ką tai reiškia partinei sistemai? Skeptiškumas LS rinkėjų stabilumo atžvilgiu nereiškia, kad liberalai 2016 metais Seimo rinkimuose bent jau daugiamandatėje apygardoje negalės aplenkti konservatorių ir turėti jei ne didesnę, tai bent jau parlamentarų skaičiumi gana artimą frakciją. Jų skverbties į naujų rinkėjų sluoksnius galimybės, kaip patvirtino ir EP rinkimai, yra gerokai didesnės nei konservatorių. Prie to prisideda ir lyderystės veiksnys: remiantis 2012 metais po rinkimų atlikta apklausa (VU TSPMI užsakymu atliko „Baltijos tyrimai“), Eligijaus Masiulio vertinimas visuomenėje buvo iš esmės neutralus ir kartu daug geresnis nei Andriaus Kubiliaus.

Tačiau galimybės ir jų išpildymas – du skirtingi dalykai, ypač ilgesnėje perspektyvoje „pririšant“ rinkėjus. Lyginant dviejų partijų pagrindinį elektoratą, TS-LKD iki šiol nepralenkiami ne tik politinėje dešinėje, bet ir visoje partinėje sistemoje. Tokia rokiruotė, kokia kartais įvyksta Vakaruose (pavyzdžiui, Danijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius liberalai tapo dominuojančia jėga dešinėje išstumdami konservatorius), teoriškai įmanoma ir Lietuvoje. Tačiau tai neįvyks per vienus rinkimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"