TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Lietuva rengiasi Trečiajai pramonės revoliucijai

2014 03 07 6:00

Žmonija kasdien susiduria su faktu, kad iškastinio kuro, siejamo su anglies ir jos junginių deginimu, epocha jau baigiasi. Į areną žengia nauja, vadinamoji pokarboninė, energetikos era. 

Amerikiečių ekonomistas, politikos konsultantas, aktyvus visuomenės veikėjas Jeremy Rifkinas ir daugelis kitų naujo energetinio virsmo idėjininkų, propaguojančių žaliosios energetikos neišvengiamumą, tai vadina Trečiąja pramonės revoliucija.

Analizuojant vykstančius procesus peršasi mintys, kad Trečiosios pramonės revoliucijos veiksniai, kaip ir Pirmosios pramonės revoliucijos poveikis XIX amžiuje ar Antrosios pramonės revoliucijos padariniai XX amžiuje, trečiojo tūkstantmečio pradžioje bus ne mažiau reikšmingi ir visa apimantys.

Antroji pramonės revoliucija, savo agonijoje „įpiršusi“ žmonijai besaikio vartojimo paradigmas, pinigų kultą, amžiais gyvavusių universalių vertybių krizę, virto Didžiąja recesija. Jos padariniai – dešimtimis skaičiuojamų buvusių turtingiausių pasaulio valstybių skendėjimas skolose, ištuštintos daugybės namų ūkių santaupos, neregėtas bankrotų mastas, nesibaigiančios vilkstinės pabėgėliais ar ekonominiais emigrantais virtusių išnamių, vis kylanti psichologinio diskomforto lemiamų savižudybių kreivė. Galima ir toliau tęsti šių negatyvių reiškinių sąrašą.

Mums, pinigų kulto civilizacijos gyviesiems liudininkams, nesunku suprasti, kodėl žmonijai teko tokia dalia – pinigus, kurie kadaise buvo sutartinis mainų vienetas prekių apyvartoje, pripažinti pseudopreke, daugeliui valstybių tampant pinigų spausdinimo mašinų skolininkėmis. Kada šis vertybėmis nepadengtų pinigų dauginimo burbulas sprogs? Kokios to sprogimo pasekmės?!

Didelę dalį gresiančių kataklizmų ir socialinių skaudulių galima priskirti godžiai, moralumo netekusiai globaliai vadybai. Tačiau kartu tai ir žemėje karboninės eros laikotarpiu sukauptos „surištosios“ energijos išeikvojimo pasekmės.

Anglies junginių deginimu pagrįstos energijos išteklių artėjimas prie išsekimo ribos - ne vienintelė grėsmė žmonijos gerovei. Anglies dioksidas, darantis įtaką klimato kaitai, tampa dar slaptesniu pavojumi visai gyvūnijai. Taip mano vis daugiau klimatologų, sekančių planetos paviršiaus šiltėjimo tempus. Tai, kad tirpsta Arkties ir kalnų ledynai, yra tik viena klimato kaitos pasekmė. Amžinojo įšalo, po kuriuo susikaupęs milžiniškas kiekis metano dujų ir dujinių anglies junginių, atitirpimas gali tapti dar greitesnių klimato pokyčių priežastimi. Tai lemtų daug spartesnius atmosferinius pasikeitimus, o šie sukeltų grėsmę daugumai gyvųjų organizmų, glaudžiai susietų vieni su kitais priklausomybės grandine.

Ar žmonija turi šviesesnių alternatyvų ir pozityvių sprendinių?

Futurologai įsitikinę, kad naftos produktais „maitinamus“ motorus pakeitus vandenilio dujomis varomais ir elektriniais varikliais, elektros energiją išgaunant saulės, vėjo, geoterminėse, vandens, biokuro jėgainėse, taip pat panaudojant droseliuotų plazminių kondensatorių, įkraunamų žaibų išlydžiais, sukaupiamą energiją, žmonija būtų visiškai pajėgi apsirūpinti atsinaujinančios energijos ištekliais. Tada, kai kiekvienas pastatas galės tapti mikroelektrine, kai į vieną tinklą sujungti įvairiai išgautos atsinaujinančios energijos gamybos mazgai sudarys galingą žaliosios energijos sistemą, pajėgsime patenkinti visos planetos žmonijos energijos poreikius. Taikant informacinių technologijų saviveikos modelį, galima daryti prielaidą, kad informacinei sistemai sėkmingai funkcionuojant be centrinio serverio, internetinis modelis gali būti taikomas ir energijos perdavimo bei mainų sistemai, vadinamai energijos internetu.

Žinoma, išmaniosios technologijos išlaisvins daug žmonių, todėl, žvelgiant dabartinių problemų sprendėjų akimis į darbo paieškos sritį, tikriausiai atrodys, kad didžioji dalis žmonių taps bedarbiais. Tačiau vertindami situaciją kokybinių socialinių pokyčių fone, galėtume daug pozityviau matyti savo ateitį.

Kai suvoksime, kokia yra žalinga šiandien taip šlovinama konkurencija, kuri, skatindama žmonių susipriešinimą, atnešė neišmatuojamas netektis empatinėms vertybėms, pamažu subrandinsime bendra kūryba, įvairiapusiu bendradarbiavimu ir kooperavimu grindžiamus principus. Išmaniosios technologijos, pasikeitus vertybinei orientacijai, padės atsinaujinusiai pilietinei visuomenei įsidarbinti ne tik rinkos, bet ir plačiuose socialinio kapitalo kūrybos baruose. Vien naftos produktais varomo transporto pertvarkymas į vandenilio komponentais ir elektra varomas mašinas, žaliosios energijos mažųjų jėgainių veikla, ekologiškų maisto produktų gamyba, diegiant ir kitus sveikos gyvensenos būdus, gyvūnijai ir augmenijai kenksmingų civilizacijos padarinių likvidavimas bei kitų biofilijos priemonių kompleksas sukurs milijonus naujų darbo vietų.

Tinklamazginė horizontalioji regionizacija, pakeisianti piramidinę hierarchinę globalizaciją ekonomikoje, pamažu persikels ir į politinės valdžios struktūras. Kai kiekvienas etnokultūrinis regionas taps tikros savivaldos oaze, sustiprės ir žmogaus ryšys su žmogumi. Dabar svarbiausia, kad nauja ekonomikos vizija spėtų apsigyventi mūsų protuose ir širdyse, nes žūtbūtinėse lenktynėse su klimato kaita svarbus kiekvienas savalaikis žingsnis.

Ar Lietuva turi savo ateities viziją? Ar mes galime tik verkšlenti, kad neturime gamtos turtų, aukščiausiuose valdžios ešelonuose banaliai atrajoti sukramtytas svetimas mintis, klijuoti vieni kitiems populistų ir Maskvos tarnų etiketes, ar...?

Lietuva jau gamina saulės baterijas, kurios savo kokybe mažai nusileidžia pažangiausių technologijų pasauliniams pavyzdžiams. Šios gamybos nereikėtų palikti be Vyriausybės dėmesio, nes Europos saulės energetikos asociacija (EPIA) teigia, jog instaliavus saulės elementus ant visų tam tinkamų pastatų būtų galima pagaminti 40 proc. viso Europos Sąjungos elektros energijos poreikio. Tačiau prieš tai reikėtų pertvarkyti statybinių medžiagų pramonę. Ar Lietuvoje kas nors daroma ta linkme? Ar standartizuojama pastatų apdailos medžiagų, stogo dangų ir saulės energijos plokščių gamyba suderintų parametrų kryptimi?

Pagaminamos saulės ir vėjo energijos kiekis labai priklauso nuo to meto gamtinių sąlygų konkrečioje teritorijoje. Todėl svarbu sukurti tvarias energijos laikymo (akumuliavimo) technologijas. Ar mes Lietuvoje, turėdami, atrodytų, neblogą fizikos specialistų potencialą, pradėjome kurti energijos laikymo technologijas, pritraukėme tam europinių lėšų? Ar skiriame ES piniginių išteklių išmaniajam elektros tinklui ir didelės talpos droseliuotiems plazminiams kondensatoriams kurti? Ar keičiame technines naujų statybų sąlygas, sudomindami statytojus po pastatais įrengti geoterminės energijos elementus? Ką nuveikėme tirdami vandenilio naudojimą transporto priemonėms pertvarkyti?

Atskirai reikėtų kalbėti apie mūsų turimus geriamojo vandens išteklius. Jeigu jie, kaip nuolat atsinaujinantys, iš tiesų yra beveik neišsenkami, netolimoje ateityje Lietuva taps labai turtinga brangių gamtos išteklių valstybe. Įsivaizduokime, kokie bus Sacharos dykumoje pradėto kurti gigantiško saulės ir vėjo energijos parko geriamojo ir apskritai gėlo vandens poreikiai! Gal jau atėjo laikas pradėti galvoti ir tartis su kitomis valstybėmis dėl storavamzdžio Lietuvos-Sacharos vandentiekio projekto? Kiek atsiras naujų darbo vietų! Kokia įspūdinga ir maloni laukia mūsų tautos dukrų bei sūnų reemigracija!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"