TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Lietuva tik parlamentinė respublika?

2012 11 28 6:00

Prieš priimdamas į Seimą išrinktų asmenų priesaiką, Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas iš Seimo tribūnos pasakė politinę kalbą, akivaizdžiai stodamas į vienos iš tylaus ginčo šalies pusę, o priimdamas priesaiką garsiai džiaugėsi kai kurių asmenų išrinkimu.

Ar tai yra jo kompetencija?

Po Rolando Pakso apkaltos jau buvo kilęs ginčas tarp Vyriausybės ir prezidento, ar naujai išrinktas prezidentas privalo dirbti su esama Vyriausybe, ar gali prašyti Seimo pritarti naujam ministrui pirmininkui. Tada KT nebuvo toks kategoriškas, kaip dabartinis jo vadovas. Interpretuodamas Konstituciją kaip lex patriae, tada KT neteigė, kad prezidento teisės prašyti Seimo pritarimo ministrui pirmininkui paskirti yra suvaržytos kitų šalių tradicijos, koalicijų sudarymo ar dar ko nors, darančio tą teisę formalią, ir nepakeitė Konstitucijos 67 str. 6 p. ir 84 str. 4 p. prasmės sutikdamas, kad ministrą pirmininką Seimui teikia prezidentas, o Seimas tam pritaria ar nepritaria.

Žinant, kad prezidentą Lietuvoje renka ne parlamentas, o Tauta, kad prezidento ir Seimo galios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje subalansuotos pusiausvyrai, teigti, jog Lietuva tik parlamentinė respublika, nėra teisinio pagrindo. Nors tai teisės teoretikų darbas, aš, kaip grupės, parengusios Konstitucijos tekstą, narys, tvirtinu, kad Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė respublika. Galima ginčytis, kuri šalis formuojant valdžią yra stipresnė, bet ne daugiau. Tada rašant Konstituciją ir nebuvo siekiama aprašyti visų galimų situacijų, o siekta jas visas numatyti. Manau, kad tai padaryti pavyko.

Teigti, kad anų R.Pakso dienų situacija ir dabartinė yra tapačios, niekaip negalima. Jau seniai žinoma, kad precedentinis politinių ginčų išsprendimas visada sukelia naujų ginčų. Taigi KT pirmininko bandymai Seimui paaiškinti negali būti laikomi išaiškinimu.

Konstitucija nenumato privalomų partinių koalicijų sudarymo po rinkimų, nenumato ministrų ar Seimo pareigūnų postų dalybų, ypač atsižvelgiant į jų pinigingumą. Jeigu to nenumato Konstitucija, ar į tokias koalicijas būtinai privalo atsižvelgti prezidentas? Manau, kad esant normaliems rinkimams ir jų rezultatams - taip, nes tai garantija gauti Seimo pritarimą skiriant ministrą pirmininką ir kitus pareigūnus. Deja, šių dienų situacija nėra normali. Vienos politinės jėgos, kuri varžėsi rinkimuose, dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime bent jau iki teismo sprendimo - aiškiai kriminalizuotas. Kita politinė jėga net neslėpdama, kad rinkimuose dalyvavo su kitomis dviem politinėmis partnerėmis, kurios savarankiškai rinkimuose nedalyvavo, o savo atstovus delegavo į bendrą sąrašą, į Seimą pateko nesurinkusi koalicijoms būtinų 7 proc. rinkėjų balsų. Juk tokia "partnerystė" yra ne kas kita, kaip koalicija. Juk akivaizdūs faktai net nereikalauja įrodymų. Bandymai faktiškai atimti iš prezidento Konstitucijos jam garantuotas teises taip pat akivaizdžiai pažeidžia pusiausvyrą tarp Seimo ir prezidento, taigi, ir Konstituciją. Niekas, jokia institucija negali nurodyti Seimui ar prezidentui, kas po rinkimų turi tapti ministru pirmininku ar ministrais. Juk Konstitucijos 60 str. 2 d. numato, kad Seimo narys gali būti ministru pirmininku ar ministru, bet nebūtinai. Jais gali būti ir ne Seimo nariai. Lietuvos Konstitucija, būdama iš esmės parlamentinės-prezidentinės respublikos Konstitucija, esant būtinybei leidžia sudaryti Vyriausybę ir neatsižvelgiant į iš esmės ne konstitucines koalicijas ar susitarimus. Juolab kad Konstitucijos 59 str. 3 d. Seimo nariui garantuoja, jog priimant sprendimus jis negali būti varžomas jokiais mandatais, taip pat ir koaliciniais. Tokie mandatiniai nurodymai, kaip Seimo narys turi balsuoti vienu ar kitu klausimu, yra akivaizdžiai neteisėti. Štai kodėl prezidentas turi konstitucinę teisę, sakyčiau, pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms siekti savo siūlomoms kandidatūroms pritarimo ne frakcijose, o Seimo komitetuose. Suprantama, kad Seimo narių daugumos ar prezidento aklas užsispyrimas gali baigtis pirmalaikiais Seimo, o vėliau - ir prezidento rinkimais. Bet prezidento tik paskui ir nebūtinai, o tai daug ką pasako. Demokratinėse šalyse taip būna dažnai. Valstybės dėl to tik sustiprėja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"