TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Lietuva yra tarptautinės politikos veikėja?

2015 08 06 6:00

Davęs priesaiką, šiandien savo darbą pradeda naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda. Lietuvai šis įvykis labai svarbus. Atsižvelgiant į Lenkijos svorį Lietuvos užsienio ir saugumo politikoje, tai greičiausiai sukels naują diskusijų bangą apie pokyčius Lenkijos užsienio politikoje ir kaip jie paveiks Lenkijos santykius su Lietuva.

Panašios diskusijos Lietuvos viešojoje erdvėje kilo iškart, kai A. Duda buvo išrinktas Lenkijos prezidentu. Jose dominavo vienas klausimas: geras ar blogas bus A. Duda Lietuvai? Jeigu bus geras mums, nespaus dėl Lietuvos lenkų teisių ir atsigręš į Rytų Europos regioną, tada santykiai vėl turėtų plėtotis puikiai. Jeigu A. Duda, priešingai, kels Lietuvos lenkų klausimą, tuomet santykiai ir toliau bus blogi, o mums dėl to teliks apgailestauti. Tiek Lietuvos politikai, tiek komentatoriai A. Dudos asmenyje pradėjo ieškoti a. a. Lecho Kaczyńskio šešėlio. Jis turėjo tapti panacėja Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Po A. Dudos inauguracijos atsirasiantys svarstymai Lietuvos viešojoje erdvėje greičiausiai atkartos šį leitmotyvą.

Stebėtina, kad šiose diskusijose neminima, kokią užsienio politiką Lenkijos, kuriai vadovaus A. Duda, atžvilgiu turėtų vykdyti Lietuva. Įsivaizduojama, jog plėtojant dvišalius santykius viskas priklauso nuo Lenkijos, o Lietuva - tik pasyvi veikėja. Panašiai yra ir dėl Lietuvos lenkų mažumos. Manoma, kad Lietuvos lenkų klausimas, kalbant apie santykius su Lenkija, nebebus probleminis tik tuomet, kai taip nuspręs Lenkija. Lietuvoje nesvarstoma, kaip šaliai pačiai neutralizuoti šį klausimą, kuris liečia dalies Lietuvos piliečių santykį su centrine valstybės valdžia.

Galima rasti ir daugiau tokio mąstymo pavyzdžių. Lietuvoje egzistuoja įsitikinimas, kad plėtoti glaudžius santykius su JAV galima tik valdžioje esant respublikonams. Lygiai taip pat manoma, jog vien krikščionių demokratų valdoma Vokietija yra patikima Lietuvos sąjungininkė. Esą su JAV demokratais arba Vokietijos socialdemokratais neverta turėti reikalų, nes jie a priori linkę ignoruoti Lietuvos interesus.

Šią situaciją puikiai iliustruoja prieš dvejus metus tuomečio Lietuvos ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio pasakyti žodžiai. Jis tada sukritikavo buvusią dešiniųjų Vyriausybę ir netiesiogiai Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kad jiems esant valdžioje Lietuva iš aktyvaus užsienio politikos subjekto virto pasyviu tarptautinės politikos objektu.

Regis, A. Dudos atvejis parodė, jog toks mąstymas iš politinio elito prasiskverbia ir į viešąją erdvę. Nekalbame apie tai, kokią užsienio politiką Lietuva turėtų vykdyti kitų valstybių - Lenkijos, Vokietijos, Baltijos, Šiaurės šalių, JAV ir t. t. - atžvilgiu. Diskusijos užsienio politikos klausimais daugiausia apsiriboja viena tema - kuri politinė jėga ar lyderis yra (ne)palankus Lietuvai.

Tai rodo, kad mes nebetraktuojame Lietuvos kaip tarptautinės politikos žaidėjos. Santykių su kitomis valstybėmis, kurios potencialiai galėtų būti mūsų partnerės, iniciatyvą atidavėme joms į rankas. Santykių padėtis iš esmės yra tų šalių lyderių reikalas, tiesiogiai priklausantis nuo jų prolietuviškumo. Lietuva tėra pasyvi stebėtoja, tiesiog laukianti, kol kitose valstybėse į valdžią ateis jai palanki politinė jėga. O jei ši taip ir neatsiranda, blogi santykiai aiškinami tų šalių ar jų lyderių nesidomėjimu Lietuva.

Tačiau Rusijos keliama grėsmė Lietuvai ir jos valstybingumui labai didelė, jai atremti mums reikia strateginės partnerystės su Lenkija, Šiaurės šalimis, JAV. Todėl negalime sau leisti laukti, kol svarbias partneres pradės valdyti Lietuvai iš anksto palankiai nusiteikę politikai, nes tam pagaliau nutikus gali būti tiesiog per vėlu.

Be to, pastarųjų 10 metų patirtis ES ir NATO parodė, kad Lietuva negali ignoruoti ir nemažai globalių klausimų: migracijos problemų, Graikijos krizės, Vidurio Rytų neramumų ir t. t. Lietuva, kaip euroatlantinės bendruomenės narė, privalo turėti bent minimalų įsivaizdavimą, kurios pasaulinės politikos tendencijos jai yra palankios, ir bandyti ES bei NATO pakreipti ta linkme.

Privalome išmokti kurti diplomatinius santykius su mums svarbiausiomis valstybėmis, kad jie liktų glaudūs net ir atsiradus politinių pokyčių tose šalyse. Todėl turime ne tik aktyviai domėtis kitų valstybių politiniu gyvenimu, bet ir svarstyti, kokią užsienio politiką jų atžvilgiu reikia vykdyti Lietuvai. Tą patį galima pasakyti ir apie globalias problemas, su kuriomis Lietuva susiduria veikdama ES ir NATO. Atsiradus tokiems svarstymams viešojoje erdvėje, tikėtina, jie paveiktų ir šalies politikus, o tai savo ruožtu padėtų Lietuvai vėl tapti tarptautinės politikos veikėja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"