TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Lietuvai gresia diktatūra?

2009 05 02 0:00

Senais gerais laikais "proletariato diktatūra" buvo naujojo šventraščio stulpas. Kadangi visas proletariatas negalėjo to daryti, diktatūrą vykdė jo "atstovai", pasivadinę šventa Partija ir suvarę gerą šimtą milijonų įtariamųjų į masinius arba nežinomus kapus - dėl šviesios žmonijos ateities. Pagal reikalą, tai vadinosi arba komunizmas, arba socializmas; tvirtovė stūksojo pačiuose Europos Rytuose. Ten galvažudžių "socializmas" turėjo peraugti į utopinį komunizmą. Tik dėl liaudies gerovės analogišką diktatūrą buvo sukūrę ir Vokietijos nacionalsocialistai. Kai aniedu tarpusavy susitarė, o paskui susikalė, įvyko žinomi dalykai. Vienas bemaž teisinis, tai raudonojo totalitarizmo legitimavimas.

Tokių režimų esmė ir pagrindas - kai populistinių demagogų bei smurtininkų klanas uzurpuoja valdžią ir, pasinaudojęs kitąsyk nemažais kiekiais apkvaitintų žmonių, netrukęs uždeda jiems patiems milžinišką apynasrį. Šio vardas - pavergtas protas. Pagelbsti ir teroras. Po to jis jau įsigeidžia užmauti tokį apynasrį Europai, pasauliui. "Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės." Čia iš lietuviškos klasikos, deja.

Lietuva lyg ir nekelia pavojaus pasauliui, bet gali kelti pati sau. Formuojasi, tartum iš savų paskatų, kažkokia teisminės valdžios diktatūra. Be jokio ideologinio kiautelio, tad įsigalėjusi atrodytų juolab atstumiančiai. Engėjai teisėjų mantijomis - to pasaulyje gal dar nebuvo. Bet jeigu jie taptų slapta partija?

Kas nors tikrai pasakys: vėl gąsdina. Tad pažvelkim atidžiau. Slinktis prasidėjo turbūt 2000-2001 metais, kai teisėjai nusprendė, kad jų kastos atlyginimų lentelė gali būti peržiūrima tik į vieną pusę. Daugiau - gerai. Mažiau - draudžiama. Tai yra Gedimimo Vagnoriaus Vyriausybės žengtas ir visuomenę suerzinęs žingsnis -didžiulis aukštųjų teisėjų atlyginimų pakėlimas negalįs būti reguliuojamas nė truputėlio atgal visų valstybės tarnautojų atlyginimų sistemoje. Šie teisėjai tapo privilegijuotu valstybės luomu, nelyginant bajorai prieš Prancūzų revoliuciją. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės tuomet inicijuota pareigūnų atlyginimų pagal kategorijas sureguliavimo sistema pakrypo, nes valtis toje vietoje prakiuro.

Vėliau, gal susivokus, atsirado Konstitucinio Teismo (KT) aiškinimų, kad atlyginimų negalima mažinti ir kitiems valstybės tarnautojams bei pareigūnams, nebent ypatingais atvejais. O teisėjams ar galima - ypatingais atvejais? Arba vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais?

Čia prasidėjo bemaž stalo tenisas. Esant itin sunkiai šalies finansinei padėčiai, vis dėlto galima. Tai ypatingas atvejis. Padėčiai pagerėjus, nuo tam tikros datos jau apviliami teisėti lūkesčiai, kad vėl kils atlyginimas; atsiranda ieškovių teisėjų ieškiniai dėl valstybės joms padarytos žalos (mokamas mažesnis atlyginimas nei reikėtų). Grindžiama įvairiais straipsniais, net sovietiniu 1964 metų (!) Civiliniu kodeksu. Keturi ar keturios reikalavo išmokėti per 410 000 litų nemokėtos "žalos"; prisiteisė apie 11 000 litų. Pasitaiko įdomių juridinių pamąstymų. Apeliacinis teismas: Konstitucija įpareigoja Seimą nustatyti teisėjui tokias atlyginimo garantijas, kurios užtikrintų jo nešališkumą priimant sprendimą (matyt, kad skurdi buitis neverstų imti kyšių). Sąžinės kategorija čia nė nešmėkšteli. KT: kiekvienas teisėjas turi teisę teisme ginti savo teisėtus lūkesčius, ko tikisi iš valstybės. Palaukit, Konstitucija juk rašyta taip, kad apsaugotų pavienį teisėją nuo bausmės "per kišenę", bet ne visų luominei algų privilegijai urmu įtvirtinti.

Daug yra ir kitų privilegijų. Teismas Lietuvoje turi teisę savo sprendimu įslaptinti užbaigtą bylą, jei nenori, kad visuomenė žinotų apie sprendimo pagrindus. Mat paaiškėjus, kad surašytieji pagrindai menki arba žlugo jau svarstymo metu, bet išankstinis sprendimas vis tiek turėjo būti surašytas, kiltų minčių apie šešėlinius (gal korupcinius), teisingumo pagrindus.

Turbūt panašiais motyvais atkakliai priešinamasi teismų tarėjų - visuomenės atstovų - institucijos įvedimui apskritai ir svarstant konkrečias bylas. Vien tarėjų buvimas greta teisme jau varžytų nekompetentingus mąstyti arba nesąžiningus teisėjus, mat vis dar pasitaiko linkusių gudrauti ir apgauti nukentėjusiuosius.

Štai svarstant klausimą, ar svetimoje kariuomenėje priverstinai praleistas šauktinio laikas įskaitytinas į darbo stažą, teismuose skambėdavo neteisiniai argumentai, kad tai buvusi konstitucinė prievolė, priskaičiavimai apsunkintų valstybės biudžetą, ir žmogaus teisės likdavo penktoj vietoj. Tu, nukentėjęs žmogus, negali pats kreiptis į KT išaiškinimo, ar Lietuva buvo okupuota, ar ne; o mes, apygardos administracinis teismas, nesikreipsim ir neprivalom argumentuoti kodėl. Vyriausiasis administracinis teismas pritaria tokiai tvarkai (žr. dokumentų knygą "Kareivis ieško teisybės", 2006).

Esu iš arti girdėjęs kitą sovietinį teisėjo argumentą: "teismas netiki", kad ieškovas nežinojo esąs apgaunamas. O tikrinti nė nereikia, tegu sau lieka nukentėjęs. Juk pats norėjo būti apgautas! Teisėjas apie jį taip mano. Štai tokiais savo pokštais teismas tiki.

Teismai mielai formuluodavo nesą įstatymu įgalioti peržiūrėti okupacinių NKVD tribunolų arba "troikų" politinius nuosprendžius, todėl kitąsyk pripažindavo ir juos kaip dėmesio vertą dalyką Nepriklausomos Lietuvos teismų praktikoje. "Neįgalioti" - nei popieriuje, nei sveiku protu, kuris turėtų žinoti apie neteisėtos valdžios kankinimais gautus prisipažinimus; bet nepastebėjau iš tokių teismų pusės nė vieno siūlymo papildyti atitinkamą įstatymą paprasta nuostata: sovietinių represinių nuosprendžių vertė ir vieta - tik okupacijos istorijoje.

Teisininkai priešinasi siūlymams palikti vieną Aukščiausiąjį Teismą (AT), kurį pasiektų, jeigu reikia, galų gale visos kasacijos, net ir ginčijamų Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų. Besipriešinantiesiems geriau turėti Vyriausiąjį administracinį nebeskundžiamą, lyg būtų vienoje valstybėje du aukščiausieji teismai ir nė vienas nė kiek neaukštesnis. Ar taip geriau teisingumui ir nuosekliai teisinei sistemai, drįstu abejoti. Vertėtų tartis su teisininkų partija.

Nesmagiai atrodo ir "trečiosios valdžios" izoliuota padėtis visuomenėje bei valstybėje, ir jos pernelyg suverenus formavimasis. Kol SSR Sąjungą valdė SSKP ir "partijos durklas", jie patys formavo kadrus ir sau, ir valstybei (režimui). Dabar panašiai teisėjų korpusas sudarinėja teismų sudėtį, ypač vadovaujantį lygmenį. Ir nebūtinai iš sąžiningiausių asmenų.

Dar grįždamas į laikų pradžią, pro žavias miglas prisimenu kaip 1993 metais, jau pasibaigus priėmimui į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, nepriklausomos Lietuvos teisininkų būrys nusipirko (Generalinės prokuratūros lėšomis!) dar vieną papildomą priimamųjų kvotą - kursą savo atžaloms. Be konkurso, už mokesčių mokėtojų pinigus, su luomine privilegija, nelyginant į ankstesnės epochos vadinamąją specparduotuvę. Taip tiesioginiu pavyzdžiu ugdyta jaunoji karta, kadrų rezervas.

***

Kad būtų aiškesnė dabartis, išskirkime nūdienį teisėjų korpusą ir jo kepurę. Korpuse yra daug, neabejoju, sąžiningų teisėjų, kurie lengvai nepaleidžia nei taip sunkiai sučiuptų kontrabandininkų, nei prie vairo sėdusių girtų siaubūnų, juolab peilio ar narkotikų verslo galvažudžių. Nors pasitaiko, kad ir paleidžia. Peikti dėl to draudžiama, ypač jei sumanytum peikti viešai. Pažeistum "nepriklausomumą".

Kad ir kaip ten būtų, kad padėtis teismuose gerėtų, daugiausiai lemia kepurė. Arba, kad negerėtų.

Norint gerėjimo, reiktų, kad į teisėjus ateitų aukštesnės prabos, naujos kokybės žmonės. Sąžiningi ir drąsūs. Gyvos širdies ir nesukaustyto proto. Kad būtent tokie kiltų teisėjų hierarchijoje. Tada gerėtų kepurė. Jeigu esama kepurė to nenori, murdo, apsimūrija nesąžiningais ir sukaustytais, reiškinys vadinamas stagnacija. Jis buvo ir tebėra regimas įvairiose srityse. Teismai - ne išimtis, bet tai nei guodžia, nei pateisina padėtį.

Kodėl teismai užsidarę (žemesniųjų sprendimai nė neprieinami laisvai skaityti ir komentuoti), kodėl jie nenori kokybiškai keistis? Regis, kažkam taip geriau. Korpusas, tai yra, jo kepurė arba aukštasis ešelonas tvarkosi pats, valdžioje įsitvirtina pats ir ešelono privilegijas gina pats. Tai vadinamasis nepriklausomumas nuo visuomenės, kuri nepatenkinta, bet nieko negali padaryti.

Ar tikrai negali, dar pasvarstysim. Kartą jau buvo "perestroika". Reiktų vien masinio demokratinio Sąjūdžio.

***

Tuo tarpu pažvelkime į korpuso (kepurės) savijautą. Pastaruoju laikotarpiu joje atsirado nervų, kaip tik baigiantis prezidento Valdo Adamkaus kadencijai. Įvairiai baigiasi teisėjų kadencijos - vienus labai rūpinamasi atleisti ir keisti kuo greičiau, kiti gi - teisėjauja nors ir porą metų pasibaigus kadencijai, ir vis "laikinai". Standartai pagal asmenį. Pratęsimai kai kurioms pareigybėms buvo daromi procedūriškai pažeidžiant įstatymą, ir nieko. (Žinomos pavardės, kas ir kam darė paslaugas.) Tokie pratęstieji sutikdavo, nors patys ir teisėjai, kad jų naudai pažeidžiamas Lietuvos Respublikos įstatymas. Kaip vėliau spręs, jei pasirodys, kad įstatymas pažeistas svainio ar kūmo naudai?

Dabar kepurė suskaičiavo, kiek dar teisėjų ir kuriuos reikia pakeisti iki liepos, o kuriuos paaukštinti ir įtvirtinti. Pasikeitė įstatymą, kad procedūras galima būtų pradėti avansu - prieš pusmetį, ir kilnoja figūrėles; veikiau jos pačios save kilnoja. Jeigu kuri kliūva, tuoj nervai, kaip dėl Virginijos Volskienės. Į tam tikrus postus arba pareigybes skiria Respublikos Prezidentas, teisėjų kepurei patariant, taip pat ir atleidžia. Atrodytų paprasta: jūs patariat, o aš sprendžiu. Taip sako Konstitucija. Bet Lietuvoje kas paprasta, tas negerai. Todėl tapo autoritatyviai išaiškinta: yra dvi patarimo rūšys. Nepalankus patarimas, tegu Prezidentas ir būtų pasirinkęs kandidatą, paverstas įstatyminiu veto (girdėjom ponias Laimą Garnelienę ir Aušrą Rauličkytę per televiziją viešai patvirtinant), nors Konstitucija to nesako. Prezidentui galima uždrausti. Kepurė - aukščiau už valstybės galvą. Taip išaiškinta. Kas kita - kandidatui palankus kepurės patarimas. Toks jau tolygus įsakymui. Vargšas prezidentas (kad ir koks jis būtų) neturi pasirinkimo, tik skirti, ką jam "patarė".

Beje, visuomenei spaudžiant dėl kastos uždarumo, neseniai leistas ir paprastų piliečių dalyvavimas teisėjų atrankos komisijoje. Tarkim, keturis pasiskiria teisėjai, o tris - prezidentas. Bet kas jam pataria, ką skirti į komisiją? Tie patys partiečiai. Kitur tokia grakšti sistema vadinama valdoma demokratija.

Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"