Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar lietuviai darbštūs?

 
2016 11 19 6:00

Įsitikinimas, kad esame darbšti tauta, toks stiprus, kad beveik visi bandymai suabejoti tokios nuostatos teisingumu sulaukia priešiškos reakcijos. Kas buvo pirmas? Turbūt Ričardas Gavelis, pradėjęs griauti mitą apie didingą Lietuvos praeitį. Mitą apie darbštų ir išmintingą žmogų – lietuvį, kasdien kuriantį amžinąsias dvasios vertybes.

Be lietuvio, kaip darbštaus žmogaus vaizdinio, apsieidavo retas lietuvių literatūros klasikas: nuo Kristijono Donelaičio, Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės iki Justino Marcinkevičiaus. Vadinamoji tautosaka irgi kupina būtent darbo dainų – šios esą buvo būdas iškęsti alinančius vasaros darbus.

Su lietuvių literatūra susipažinęs R. Gavelis „Jauno žmogaus memuaruose“ šaržuodamas apibendrino tą lobyną. „Knygose rasdavau vis tą patį: arba belyčius metafizinius sliekus, arba žemdirbių tautą, jausmą be proto ir visus bejėgiškumo siaubus: santūrumą, nuolankumą, atsargumą. Nenorėjau patikėti, negalėjau sutikti, kad lietuvio dvasia yra kaip tik tokia. Knygų lietuvis išties buvo žemdirbys, pasyvus kaip pati žemė. Visos jo savybės buvo pernelyg jau panašios į dvasinę impotenciją. Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas“, – rašė jis.

Kitas lietuvių darbštumu suabejojęs tautietis buvo istorikas Edvardas Gudavičius, dešimtmečius kartojantis, kad lietuviai, paskutiniai pagonys ir paskutiniai baudžiauninkai, nemoka ir nenori dirbti – ir tai yra mūsų istorijos palikimas. Būtent darbas, anot jo, yra visos žmonijos istorijos variklis, taigi turime išmokti dirbti kaip vakariečiai. „Esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė (...) Pradėkime pagaliau dirbti. Gerai dirbti. Įsisąmoninkime pagaliau, kad mes tik darbu galime viską pasiekti, ir išsivaduokime pagaliau iš vergų mentaliteto – keiskime save ir tuo pat metu sugebėsime keisti daugelį dalykų, kurie šalia mūsų“, – interviu Aurimui Švedui knygoje „Visa istorija yra gyvenimas“ kalbėjo profesorius.

Šiemet publikuotas tyrimas parodė, kad autostereotipizuotas lietuvio vaizdas jauno žmogaus sąmonėje yra toks: tai darbštus ir vaišingas žmogus, kuris myli gamtą, yra santūrus, tačiau jam nesvetimas pavydas, abejingumas bei pyktis. Daugiausia palaikymo sulaukę teigiami lietuvio bruožai yra darbštumas (81 proc.) ir vaišingumas (59 proc.), o neigiami – pavydas (80 proc.) ir pyktis (51 proc.). Tokios yra straipsnio „Tautinių stereotipų kaita Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį: studijuojančio jaunimo empirinis tyrimas“ išvados. Taigi tipiškai suvokiamo lietuvio paveikslas, galima sakyti, nekinta. Manau, platesnis tyrimas, įtraukiant ne vien jaunimą, parodytų panašius rezultatus.

Pasitenkinimas savimi ir savęs ar savo savybių pervertinimas – socialinėje psichologijoje gerai žinomas reiškinys. Dauguma studentų, profesorių nuoširdžiai mano turintys, pavyzdžiui, daugiau gerų savybių ir esantys kompetentingesni, protingesni, maloniau bendraujantys nei žmonijos vidurkis. Kitaip tariant, dauguma apklaustųjų save pervertina. Viena prielaidų, kodėl taip atsitinka, – savivertė. Galiausiai – kultūrinis dėmuo. Štai vienas eksperimentas parodė, kad amerikietis dirba ilgiau, jei jam pavyko pirmoji užduotis, o japonas – priešingai – dirba ilgiau, jei pirmoji užduotis jam nepasisekė. Apie tai galima paskaityti Kornelio universiteto mokslininko Davido Dunningo ir kitų tyrimuose.

Kartojama, kad lietuviai yra kvalifikuota ir darbšti darbo jėga, tačiau europinė statistika rodo, jog Lietuvos darbuotojų našumas atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Pavyzdžiui, pernai jis siekė 72 proc. ES vidurkio. Tiesa, panašius rodiklius turi ir Kroatija, Latvija, Vengrija, Lenkija. Aukščiausią skaičių, palyginti su ES vidurkiu, pasiekė Airija (beveik 181 proc.).

Tačiau negalima sakyti, kad padėtis blogėjo, nes 2005 metais atitinkamas Lietuvos rodiklis tesiekė 55 procentus. Taigi Lietuvoje vis dar egzistuoja tai, ką galima pavadinti „nerezultatyviu darbštumu“, arba „darbu dėl darbo“. Ar taip yra vien dėl technologinio atsilikimo, pernelyg mažo inovacijų skaičiaus? Iš dalies taip. Vienas tyrimas rodo, kad šalyje – labai mažas inovacinės veiklos efektas, inovacijų įvedimo į rinką ir komercinimo rezultatai yra prasti. Ekonominio efekto rodiklis Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, yra mažiausias. Pasak mokslininkų, tai lemia palyginti nedidelė žinioms imliose srityse dirbančių asmenų dalis – mūsų šalyje tokie žmonės sudaro 9 proc. visų 15–64 metų darbuotojų, o ES – 14 procentų. Be to, Lietuva labai atsilieka nuo ES šalių ir intelektinės nuosavybės srityje, išlieka žemas tyrimų sistemos atvirumo ir patrauklumo lygis (Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai. Apibendrintos tyrimų įžvalgos ir rekomendacijos, 2015 m.).

Esama pasvarstymų, kad lietuviai dar nesuvokia skirtumo tarp darbo laiko ir darbo efektyvumo arba užimtumą laiko įvaizdžio dalimi. Bet ilgas darbo laikas netolygus geram rezultatui arba efektyviam darbui. Tačiau tai nėra išskirtinė Lietuvos problema. BBC rašo, kad per pastaruosius dešimtmečius laikas, kurį žmonės praleidžia dirbdami, Europoje ir Šiaurės Amerikoje nepadidėjo, žmonės tik jaučiasi užimti. Nuolatinis užimtumas – tarsi savotiško statuso ženklas.

Ir vis dėlto kaip yra iš tiesų – ar lietuviai yra darbštūs, ar nelabai? Tiesa, kaip sakoma, mėgsta apsistoti ties viduriu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"