Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ar Lietuvos ekonomikai pavyks išvengti vidutinių pajamų spąstų?

 
2017 03 31 12:53

Pirmosios naujosios Vyriausybės 100 dienų rodo, kad ši valdžia, kaip ir daugelis ankstesnių, labiau gilinasi į biudžeto pajamų „pyrago“ dalybas, bet ne į naujų receptų paiešką, kaip tą pyragą iškepti kuo didesnį. Tuo labiau, kad gardžiausi jo kąsneliai žadami toli gražu ne tiems darbštiesiems – aukštųjų technologijų specialistams, novatoriams, „protams“ ir kūrėjams – kurių čia taip laukiam ir tikimės, kad išvaduos Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų.

Kas yra vidutinių pajamų spąstai? Taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kuomet sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo kaštams. Paprastai tokiose valstybėse vyrauja primityvi pramonė, o augimo spartą lemia žema palyginamoji bazė ir pigūs gamybos veiksniai.

Vidutinių pajamų kritinę ribą pasiekusi šalis turi dvi alternatyvas: struktūrinių reformų keliu šoktelėti į aukštesnę lygą ir užsitikrinti naujus konkurencinius pranašumus tolesnei ilgalaikei plėtrai, arba strigti šiuose spąstuose ilgam. Vis tik laimingųjų, kurioms pavyko per pastaruosius penkiasdešimt metų išsiveržti virš vidutinių pajamų barjero, yra tikrai nedaug. Deja, ne visoms pasisekė išsilaikyti aukštesnėje lygoje – pavyzdžiui, Graikijai. Tuo tarpu, chrestomatinėmis sėkmės istorijomis puikuojasi visi Azijos tigrai (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas) ir Airija, sugebėjusi kardinaliai persitvarkyti ir tapti investicijų ir inovacijų traukos centru.

Net ir Estijos pavyzdys įkvepia. Dėl savalaikių reformų Estijoje šiandien nėra emigracijos problemos, ši šalis mėgaujasi didžiausiu Baltijos šalyse tiesioginių investicijų portfeliu, puikiais konkurencingumo ir ekonominės laisvės balais bei aukščiausiais inovacijų ir pažangaus verslo rodikliais. Estijos aukštųjų technologijų sektoriaus svoris BVP tik vos vos atsilieka nuo ES vidurkio, kai tuo tarpu mes vis dar velkamės ES rikiuotės gale.

Kaip šiose konkurencingumo lenktynėse atrodo Lietuva? Vertinant laikotarpį po įstojimo į ES, ji buvo daug žadanti naujokė. Neilgai trukus po įstojimo mums prigijo „Baltijos tigro“ etiketė, vėliau nustebinome sugebėjimu staigiai atsitiesti iš 2009 m. nuosmūkio, visa tai padėjo skinti laurus konvergencijos šuolio rungtyje tarp besivystančių ES narių.

Vis tik pastarųjų poros metų makroekonominiai rodikliai daugeliui analitikų kelia rimtą susirūpinimą. Lietuva, tarsi tįstantis paauglys, baigia išaugti iki šiol galiojusį pigia darbo jėga grįstą ekonomikos vystymosi modelį. Emigracijos nustekentos darbo rinkos išsibalansavimas ir chroniškas darbuotojų trūkumas jau kurį laiką verčia darbdavius stipriai kelti atlyginimus. Tad pigios darbo jėgos „etiketę“ galime pamiršti – šiuo aspektu jau esame nebepajėgūs konkuruoti su kitomis didesnėmis Centrinės Rytų Europos valstybėmis, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus. Kad parduoti savo produkciją užsienyje sekasi vis prasčiau, byloja ir kelintus metus iš eilės prastėję eksporto rodikliai. Tiesa, tam būta reikšmingų geopolitinių aplinkybių, tačiau jos tik paspartino tai, kas neišvengiama.

Akivaizdu, kad Lietuvai pribrendo metas pasirūpinti nauju konkurencingumo „rūbu“ – rasti naują modelį, kuris padėtų išlikti patraukliu žaidėju tarptautinėje arenoje. Kad tai pavyktų, būtina sekti sėkmės pavyzdžiais ir kurti palankią terpę veikti, kurti, mokytis ir gyventi. Privalu siekti tapti traukos centru ne tik investicijoms, bet ir kokybiškam žmogiškajam kapitalui. Tai ypač svarbi plano, kaip peršokti vidutinių pajamų barjerą ir tęsti ekonomikos spurtą, dalis.

Kad mūsų laukia titaniškas darbas, rodo trumpa statistinė mūsų ūkio diagnostika. Lietuvoje aukštųjų technologijų sektorius tesiekia 2,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį lenkiame tik Graikiją, o nuo ES vidurkio atsiliekame beveik perpus. Mūsų šalyje vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Aukštųjų technologijų pramonės svoris ekonomikoje yra daugiau nei du kartus mažesnis palyginti su ES vidurkiu. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje tesiekia 1,04 proc. BVP – perpus mažiau nei vidutiniškai ES ir net apie triskart mažiau nei Šiaurės šalyse. Be to, jei šiose pažangiose valstybėse didžiąją moksliniams tyrimams skirtų lėšų dalį įsisavina privatus sektorius, tai Lietuvoje privataus sektoriaus iniciatyvos pritraukia tik mažiau nei trečdalį visų moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų išlaidų. Santykinai daugiausiai šio „pyrago“ Lietuvoje suvalgo švietimo sektorius. Problema ta, kad švietimo ir privataus sektoriaus sinergija Lietuvoje yra dar labai silpna, tad didžioji dalis švietimo sektoriaus inicijuotų mokslinių tyrimų sunkiai taikomi praktikoje ir realios praktinės grąžos negeneruoja.

Gera pradžia būtų veikti, stengtis ir kurti motyvuojanti stabili ir lakoniška mokestinė terpė, verslumo iniciatyvos nežlugdantis reguliacinis aparatas, efektyvus viešasis sektorius ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.

Tiesa, vilčių teikia šią savaitę vykusiame Finansų rinkų forume Finansų ministro išsakytos keturių A svajonės apie valstybę, kuri remiasi aukštu mokslu, aukštomis technologijomis, aukšta pridėtine verte ir aukštu valstybės valdymo efektyvumu. Deja, nūdienos situacijoje svajonių neužtenka, metas pradėti ryžtingai veikti.

Indrė Genytė-Pikčienė vyriausioji DNB analitikė

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"