TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar liksime ant raudų kranto

2011 05 26 0:00

Artėjome prie Tarptautinės jūrų perkėlos. Staiga pajutau didėjančią įtampą automobilio salone, bandžiau pradėti pokalbį, tačiau bendrakeleivės ignoravo mano pastangas nutraukti tylą. Pajutau vykstančią tylią dramą abiejų automobilyje buvusių moterų - motinos ir dukros - širdyse. Net ėmiau gailėtis, kad sutikau nuvežti jas, senas geras pažįstamas, į prieplauką. Kilo noras sustoti, išlipti iš automobilio ir palikti jas dviese, bet iki kelto išvykimo buvo mažai laiko. Vyresnioji dirstelėjo pro automobilio langą ir tyliai ištarė: "Laimute, pažiūrėk, visas medelis baltas nuo žiedų, matyt, laukinė slyvaitė, o gal čia kažkada žmonių gyventa, ir ji vienintelė liko iš buvusio sodo."

Laimutės reakcija buvo netikėta - ji akimirksniu ėmė graudžiai raudoti, o ta rauda būtų sugraudinusi ir akmeninę širdį. Mano situacija tapo visiškai nepavydėtina, kai pradėjo verkti ir motina. Artėjome prie tikslo, jau buvo matyti, kaip svyruojantis keltas it slibinas rijo mašinas ir žmones. Pasiūliau apsisukti ir grįžti, tačiau išgirdau griežtą "ne".

Sunkus buvo motinos ir dukros, emigruojančios į Vokietiją, atsisveikinimas, nesuvaidintas, persmelktas išsiskyrimo skausmo. Pavymui dukrai mama ištarė: "Žinok, aš tavęs lauksiu ir dieną, ir naktį."

Stovėjome ant drėgno perkėlos grindinio ir atrodė, kad tas grindinys sudrėkęs nuo naujos emigrantų bangos ašarų. Kiek ten jūsų - trys šimtai tūkstančių ar pusė milijono? Tik kam tai svarbu? Jūs kartais grįžtate į Lietuvą ir protestuodami, kad neatsirado jums vietos tėvynėje, bandote truputį pasipuikuoti. Būdami ten, dešimtis tūkstančių Lietuvoje likusių artimųjų gelbėjate nuo bado. O motinų ašaros tokios pat sūrios, kaip ir tada, kai lydėjo vaikus į Sibiro tremtį, į plėšinius ar į sovietinę kariuomenę.

Šluostykitės ašaras nors į prijuostes, bet valdžiai reikia milijardų, todėl vienintelis patikimas tų pinigų siekimo būdas - gyvenimą Lietuvoje taip apkartinti, kad neapsikentę emigruotumėte, uždirbtumėte tą milijardą ir atsiųstumėte į Lietuvą. Čia jis pravers, juk reikia valdininkams algas didinti, o kad jūsų artimieji dar labiau skurstų, galima nekliudomai viską branginti, galima pensijas atimti, galima, pažeidžiant Konstituciją, apmokestinti studijas, gydymą, paslėpti bankuose ligoniams priklausančius pinigus. Jei kas nors pabando parodyti, kad skurdas ir neviltis stumia žmones į užribį, tuos galima apkaltinti sovietine nostalgija.

Tik žmonės Lietuvoje serga ne sovietine, o elementarios tvarkos nostalgija. Ar gali Lietuvos pilietis jaustis saugus, jei Seimas tampa nusikaltėlių priedanga, kur sąžiningas žmogus atrodo keistai ir jaučiasi nejaukiai. Juk dauguma, priimdama kai kuriuos įstatymus, juos klastoja dar priėmimo procese, taip atidirbdama rėmėjams už nuo stalo numestus trupinius. Kaip atsitiko, kad padorumas, sąžiningumas tampa patyčių objektu, kad Seimo dauguma atsisako atiduoti į teisingumo rankas nusikaltėlius, kad po savivaldybių rinkimų merais tapo teisti asmenys?

Situacijos dramatiškumas tas, kad tie, kurie galėtų keisti gyvenimą Lietuvoje, emigruoja. Valdžioje lieka tie patys veidai, tos pačios manieros, tie patys įpročiai. Gal jaunimas sąmoningai ujamas lauk iš šalies, kad nedrumstų ramybės sukurtiems valdyti?

Emigracija byloja, kad ne kapitalizmas yra baisus, o elementarios tvarkos ir pagarbos žmogaus teisėms nebuvimas, aklas valdininkijos pataikavimas ne visada skaidriam privačiam kapitalui. Stambieji prekybos tinklai ne tik tinklais, bet ir meškerėmis žvejoja kiekvieną pirkėją, o parduotuvėlės dėl "pagalbos" smulkiajam verslui seniai subankrutavo. Atėjo eilė turgaviečių sunaikinimui. Bolševikai po karo su šautuvais varė žmones į kolūkius, dabartiniai politiniai kombinatoriai, manau, yra pasižadėję stambiesiems prekybos tinklams visus pirkėjus suvaryti į prekybos centrus, kur pirksime ir valgysime tai, kas netinka vakariečiams, o Lietuvoje išaugintą ekologišką produkciją kramsnos jie.

Be abejo, turguose taip pat ne vien angelai prekiauja, bet pirkėjas čia galėjo vieną kitą centą nusiderėti. Abejoju, ar sustatyti kasos aparatai ištrauks iš po turgaus prekiautojų prekystalių milijardą, bet kad tai keičia šimtmetines turgaus tradicijas, žmonių santykius, jau šiandien matome. Matome ir tai, kad daliai žmonių trūko kantrybė ir jie traukia į Vakarus. Kainos išaugo ne centais, bet litais, tačiau didelė gyventojų dalis kaip gyveno, taip ir toliau turi gyventi iš minimalios algos. O sau valdžiažmogiai be diskusijų atlyginimus pasididino. Kartais realistiškai nuskamba makabriškas humoras, kad krizės dugną jau pasiekėme, o dabar kasamės gilyn. Emigrantų srautai tai lyg ir patvirtina.

Kaip gyvensime toliau: ar mojuosime nuo raudų kranto išvykstantiems artimiesiems ir protestuodami balsuosime už "nepakeičiamuosius", ar pabandysime suvokti, kad čia mūsų Lietuva, kad daug kas priklauso nuo mūsų valios ir apsisprendimo?

"Klaipėda"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"