Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ar mums reikalingas socialinis teisingumas?

 
2017 05 14 12:14

1891 m. gegužės 15 dieną popiežius Leonas XIII paskelbė dokumentą „Rerum Novarum“ (Apie naujuosius daiktus). Tai buvo ypatingos reikšmės tekstas, kuris labai paveikė anuometinę politinę situaciją ir  tapo Bažnyčios socialinio mokymo pradžios tašku. Galima net teigti, kad nuo to laiko nė vienas Bažnyčios skelbtas dokumentas neturėjo tokio poveikio. Jame buvo iškeltas socialinio teisingumo klausimas. Neabejoju, šis klausimas ne mažiau aktualus ir dabar.

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja natūrali įvairovė. Žmonės skiriasi savo sugebėjimais, pomėgiais, pastangomis, pagaliau kiekvienam iš mūsų tenka atsidurti skirtingame įvykių sraute. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau pati valstybė šiukštu neturėtų dirbtinai šią įvairovę mažinti. Jei žmogus jautrus kitų bėdoms, gali pasidalyti gėrybėmis, tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga.

Tokią poziciją užima nesaistomos rinkos ekonomikos gynėjai. Jų požiūriu, kalbos apie socialinį teisingumą paprastai tėra pavydo ir keisto lygiavos siekio išraiška. Pavyzdžiui, politinis filosofas Robertas Nozickas pašiepia kalbas, kad valstybėje visiems nariams svarbu sudaryti lygias galimybes siekti savo tikslų. Mes turime atsikratyti ydingos lenktynių analogijos. Jei visuomenės gyvenimas būtų lenktynės dėl prizo, tai skirtinga dalyvių starto pozicija reikštų nesąžiningas lenktynes. Tačiau, pasak Nozicko, gyvenimas nėra lenktynės, nes nėra jokio bendro tikslo ar prizo, dėl kurio visi kovotų, taip pat nėra galimybės neutraliai įvertinti, kieno gyvenimas yra vertingesnis. Jei mes norime teisingumo, turime atmesti socialinį teisingumą kaip mitą.

Tokie argumentai būtų įtaigesni, jei nežinotume, kokios istorinės aplinkybės lėmė tai, kad apie socialinį teisingumą apskritai pradėta kalbėti. Juk pati socialinio teisingumo sąvoka atsirado tik XIX a. pabaigoje, o išpopuliarėjo – XX amžiuje.

XVIII amžiaus pramoninė revoliucija atvėrė kelią ne tik iki tol nematytam ekonominiam augimui, bet kartu ir kraupiam darbininkų skurdui. Naujoji visuomenės „grietinėlė“pasakiškai turtėjo, tačiau didžioji visuomenės dalis atsidūrė ant bado slenksčio. Nepaisant to, kad ekonomikos mechanizmai galingai veikė, industrinės visuomenės aižėjo į fragmentus, kartu didėjo vidinės priešpriešos. Nesaistoma rinkos ekonomika neskatino tolygaus gėrybių pasiskirstymo, priešingai, jos padarinys – beprotiškai ilga darbo diena, vergiškas vaikų darbas, brutalus elgesys su darbininkais, moralinis darbininkų nuopuolis.

Būtent tokia situacija pagimdė marksizmą bei kalbas apie žmones, kuriems nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines. Komunistinio rojaus idėjos sėklos nuskurdusioje visuomenėje rado sau puikią dirvą. Kaip parodė Rusijos revoliucija, pasakojimai apie komunistinį rojų tikrovėje virsta kraujo upėmis ir represijomis. Kita vertus, už tai, kad komunistinio eksperimento pavyko išvengti kitose Europos valstybėse, labiausiai turėtume būti dėkingi Katalikų Bažnyčios pastangoms pasiūlyti savo raktą, galintį išlaisvinti visuomenę iš aršios priešpriešos narvo.

Katalikai sociologai ir teologai XIX a. antroje pusėje diskutavo dėl to, kokį turime pasirinkti ūkinio gyvenimo būdą, kad sukurtume žmogaus vertą visuomenę. Svarstyta, ar norint panaikinti arba bent sušvelninti darbininkų skurdą, sumažinti skaudžias visuomenės priešpriešas, reikia pašalinti pačią kapitalizmo, kuris remiasi rinkos ekonomika, sanklodą. Bažnyčioje būta balsų, tvirtinusių, kad kapitalistinė santvarka yra ydinga iš esmės ir socialinių problemų neįmanoma išspręsti, „neišmontavus“ kapitalizmo, nesugrįžus prie korporacijų ekonomikos. Taip dalis katalikų teologų manė, jog Bažnyčia neturi siūlyti viešojo žmonių gyvenimo tvarkymo būdo. Esą ūkis veikia produktyviai, svarbiausia stiprinti žmonių vertybes, grąžinti darbininkus ir darbdavius prie krikščioniško tikėjimo.

Popiežius Leonas XIII, apsvarstęs alternatyvas, paskelbė encikliką „Rerum Novarum“. Pasak popiežiaus, socializmas yra netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų. Socializmas laisvę ir teisingumą paverčia nesutaikomais varžovais, o valstybė tampa nomenklatūros diktatūra, o ne bendros kūrybos erdve. Tiesa, tai, nereiškia, kad turime taikstytis su kapitalizmo ligomis. Socialinis neteisingumas griauna laisvę. Valstybė, nesirūpinanti socialiniu teisingumu, pasmerkta alinamai visų karo su visais būsenai.

Enciklika „Rerum Novarum“ paskelbta 1891 metais. Tačiau popiežiaus Leono XIII teiginiai itin aktualūs šių dienų Lietuvai. Be kita ko, ir dėl to, jog rinkos ekonomika pagrįstos demokratinės valstybės formavimą Lietuvoje lydėjo panašūs procesai kaip XIX amžiaus pramoninę revoliuciją Vakaruose.

Tvirtinama, kad Lietuvos ūkis sparčiai stiprėja, mūsų valstybė tampa turtingesnė, sėkmingai įveikėme ekonominę krizę. Tačiau jei politikai ir ekonomistai dažniau pravertų langus, įsitikintų kad toli gražu ne visiems ekonominė krizė yra pasibaigusi. Aišku, pirmiausia turėtume apeliuoti į mūsų solidarumo auginimą, tačiau svarbios ir struktūrinės reformos, kurios būtų ženklas, kad įmanomas bendras geris, o ne tik atskirų grupuočių nesibaigianti kova.

Bažnyčios socialinis mokymas nėra paprasčiausias „trečiojo kelio“ siūlymas. Socialinis teisingumas nereiškia kapitalizmo ir socializmo ideologijų mišrainės. Bažnyčios socialinis mokymas tiesiog pateikia savotiškus kelio ženklus, kurių turėtų paisyti kiekviena teisingumo siekianti visuomenė.

Pirmiausia valstybę turime suprasti kaip bendruomenę, įvairovės vienovę. Socialinis teisingumas nereiškia įvairovės panaikinimo. Svarbiausia, kad ta įvairovė netaptų kliūtimi bendruomenės darnai. Valstybės pareiga būti skydu silpniausiems nariams, padėti jiems gyventi orų gyvenimą. Vien jau dėl to, kad kurios nors bendruomenės dalies silpnumas yra ir visumos problema.

Kiekvienas žmogus stiprėja ne tada, kai nukonkuruoja kitą, bet veikiau kai sugeba su kitais kūrybiškai bendradarbiauti. Ne mažiau svarbu, kad kiekvienas visuomenės narys jaustų, jog viešasis gyvenimas tvarkomas ne kurios nors visuomenės dalies naudai, bet siekiant dermės, atsižvelgiant į visų narių siekius; tik tada politinė valdžia turės deramą autoritetą, o piliečiai bus solidarūs. Solidari visuomenė ne tik išvengia alinančios socialinės nesantaikos, bet ir sėkmingiau kuria gėrybes.

Kita vertus, gėrybių gausa nėra svarbiausias valstybės gyvenimo tikslas, bet veikiau priemonė siekti visų jos narių gerovės. Todėl svarbu, kad ir rinkos ekonomiką suvoktume ne kaip mechanizmą, kuris, kartą paleistas, toliau tiksliai veikia pats, bet veikiau kaip sodą, kurį turime puoselėti. Neprižiūrimas sodas tampa brūzgynu, taip pat ir rinkos ekonomika, kurioje neginami silpniausi jos dalyviai, nėra įtvirtintos sąžiningos konkurencijos taisyklės, nėra saugomasi politikos ir verslo susiliejimo, gali tapti karikatūra ar įrankiu kurios nors turtingos grupės rankose.

Socialinio teisingumo siekis savo esme yra tam tikra dorybė, keičianti mūsų požiūrį į mus supančius žmones, teises ir pareigas, taip pat į visuomenės problemas. Tik šią dorybę branginanti ir brandinanti valstybė gali įveikti ydingą ratą, kai ekonomikos augimas, užuot kūręs gerovę visiems, didina visuomenės susipriešinimą.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"