TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar mūsų vaikai nebe mūsų?

2015 04 30 6:00

Ne veltui sakoma, kad vaikai – mūsų gyvenimo gėlės: vos tik saulelė pradėjo krypti pavasariop, Lietuvos padangėje ėmė mirgėti su vaikais susijusios problemos. Tad veiklos atsirado ir Seimui, ir valstybinėms, ir nevyriausybinėms organizacijoms.

Nespėjo Seimas įsigilinti į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, o jau balandžio 24 dieną grupė parlamentarų kolegoms pateikė naują to paties projekto redakciją. Projektai vienas nuo kito skiriasi ir apimtimi, ir dvasia.

Jeigu trumpai - tai ministerijos projektas skirtas vien vaikų teisių apsaugai, o naują redakciją rengusių Seimo narių grupė priminė visuomenei, jog, pirma, reikia kalbėti ne tik apie vaikus, bet ir apie jų šeimas, antra, kad vaikai normaliai augtų kaip asmenybės, jie, be teisių, turi turėti ir pareigas. Kitaip sakant, savo projektu Vyriausybė tiesia kelią į tai, kad vaikų auklėjimą į savo rankas perimtų valstybė. Šeimai paliekamas inkubatoriaus vaidmuo, užtikrinant fizinį komfortą ir laisves vaikų egoizmo saviraiškai. Tauta jau pavadino šį projektą „tėvų priežiūros įstatymu“.

Į pastarąjį aspektą atkreipė dėmesį ir Lietuvos tėvų forumas (LTF). Tą projekto straipsnį, kuriame nurodoma, iki kokio amžiaus ir kuriuo metu vaikai negali būti vieni, LTF narys Audrius Atas įvertino kaip valstybės bandymą pasisavinti vaikus. Jo ir kitų tėvų nuomone, tam, kad vaikui būtų gerai, turi stengtis ir tėvai, ir valstybė, bet nesutinka su tuo, jog valstybė siekia uzurpuoti kontrolieriaus su vėzdu vaidmenį.

Išties maža vilties, kad įstatymas išmokys tėvus mylėti vaikus, jei jie patys ėjo į gyvenimą nepatyrę šeimos jaukumo ir tėvų meilės. Tokiems tėvams galbūt reikia ne įstatymo vėzdo, o pagalbos – psichologinės, pedagoginės, socialinės.

Perdėtai pabrėžiant kontroliuojantį valstybės vaidmenį, padėtis Lietuvoje imtų panašėti į Norvegijos. Bet ar tai atitinka lietuvišką mentalitetą, lietuviškas tradicijas, pagaliau katalikiškas tradicijas?

Gaila, kad net ir geri valdžios norai virsta priešingybe. Štai siekis atsisakyti vaikų namų, stengiantis apgyvendinti vaikus globėjų šeimose ar šeimynose, kai tik imama siūlyti būsimų globėjų „meilę“ skatinti finansiškai, virsta pasityčiojimu iš gerų daugiavaikių šeimų. Turiu galvoje SADM parengtą institucinės globos pertvarkos memorandumą. Pinigai, žinoma, svarbu, bet ar kas nors nustatė, kokia pinigų suma garantuoja globėjų sąžiningumą ir nuoširdumą globojant našlaičius likusius vaikus? Be to, akis drasko memorandumu sukuriama didžiulė ekonominių sąlygų ir galimybių nelygybė tarp vaikų.

Valstybės kontrolė jau atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko globos išmokos dydis (520 litų) nesikeitė beveik 15 metų, o pati išmoka nediferencijuojama pagal vaiko poreikius - amžių, sveikatos būklę. Primenama, kad vidutinė vieno vaiko globos "kaina" per mėnesį vaikų globos įstaigoje – 2530 litų, šeimynoje – 1040 litų, o šeimoje – 520 litų.

Dabar kiekvieno įvaikinto ar globojamo vaiko išlaikymui skiriamą sumą siūloma didinti keliskart, o natūralioje šeimoje augančiam vaikui išlaikyti, kad jis nepretenduotų į valstybės paramą, Vyriausybės manymu, turi pakakti varganos, nė pusės "minimumo" nesiekiančios sumos. Deja, reta daugiavaikė šeima šiandien uždirba tiek, kad galėtų savo vaikus aprūpinti viskuo, ko reikia vaikams šiuolaikiniame modernių technologijų ir negailestingų konkurencinių santykių pasaulyje. O valstybės apskaičiuoto minimumo dažnai neužtenka net sumokėti už mokyklinius pietus.

Globos namuose yra ne itin daug vaikų, praradusių tėvus dėl nelaimingų atsitikimų, avarijų, ligų. Didesne problema tampa asocialių tėvų vaikai. Beje, moraline našta visuomenei tampa ir tie vaikai, kurie formaliai turi tėvus, bet nepatiria jų meilės.

Tokiais vaikais susirūpino ir popiežius Pranciškus: „... Mūsų dienų problema yra ne tiek uzurpuojantis tėvų buvimas, o veikiau jų nebuvimas, nusišalinimas. Tėvai kartais taip susitelkę į save, į savo darbą, kartais į savirealizaciją, jog pamiršta šeimą. /.../ Vaikų ar jaunuolių nusikalstamumą dažniausiai galima sieti su stygiumi, su tuo, kad jų kasdieniame gyvenime pritrūko pavyzdžio ir tinkamo vadovavimo, pritrūko artumo ir tėvų meilės. Jaunuoliai tarsi našlaičiai lieka be kelių, kuriais galėtų saugiai eiti; lieka be mokytojų, kuriais galėtų pasitikėti; lieka be širdis uždegančių idealų, lieka be kasdienybėje juos palaikančių vertybių ir vilčių.“

Mūsų valstybė šiandien tikisi, kad už pinigus globėjai sugebės tapti tinkamu tėvų pakaitalu. Bet ar sugebės tik už pinigus „mylintys“ globėjai apsaugoti savo globotinius nuo tokių blogybių, nuo kurių savo vaikų nebesugeba apsaugoti daugelis nuo Dievo nusisukusių modernių tėvų ir dėl kurių pasaulį perspėja popiežius Pranciškus: „Jiems (tėvų meilės stokojantiems vaikams – aut.) galbūt prikemšama stabų, tačiau pavagiama jų širdis; jie spaudžiami svajoti apie pramogas ir malonumus, tačiau jiems neduodama darbo. Jie apgaulingai viliojami sudievintu pinigu, bet negali pasiekti tikrojo turto.“

Tad ar verta valstybei uzurpuoti šeimos vaidmenį, įstatymais mušant tuomet, kai reikia padėti, patarti, paskatinti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"