TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar nacionalinis transliuotojas nusipelno tokių priekaištų?

2010 02 17 0:00

Visada gerbiau prof. Povilą Gylį už jo erudiciją ir gilias, objektyvias įžvalgas į daugialypę mūsų buitį. Tad labai nustebau perskaičiusi jo straipsnį "Grąžinkit tautai nacionalinį transliuotoją, ponai!" - lyg ne to paties žmogaus rašytą. Nesusilaikau jam nereplikavusi.

Tiesa, negalėčiau polemizuoti su jo teze, esą "problema yra klaninis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymo būdas, kuris ir veda ne prie visų suvoktos, dalinės, tačiau visai realios LRT privatizacijos". Prisipažinsiu, kad nežinau, kas vyksta šios institucijos užkulisiuose, kokios ten galbūt rezgamos intrigos ir kokie vyksta interesų grupių susikirtimai (jeigu vyksta). Bet man, kaip televizijos žiūrovei ir radijo klausytojai, tai nelabai ir rūpi. Rūpi, ką matau ir ką girdžiu kaip žmogus šiapus ekrano.

Tiesa, ne visą laiką tokia buvau. Keletą kadencijų buvau Rašytojų sąjungos deleguota Televizijos ir radijo tarybos narė. Prisimenu tuos metus, apie kuriuos kalba prof. P.Gylys, kad tuomet nacionalinis transliuotojas sirgo "raudoniuke", t. y. vienpusiškai kovojo prieš išsigalvotą grįžtančio komunizmo pavojų. Aš tą laiką atsimenu truputį kitaip. Iš tikrųjų tam metui buvo būdingas aršus visuomenės susipriešinimas. Atsimenu, kaip Antanas Terleckas su savo įtūžusiais bernais mojavo kuokomis prie televizijos pastato, kuriame posėdžiavo taryba, ir grasino išvaikysiąs tą raudonųjų šutvę. Nacionalinis transliuotojas buvo kaltinamas raudonumu ir tėvynės meilės stoka iki pat sausio 13-osios, kol paaiškėjo, kas LRT yra ir kokį vaidmenį atlieka tautos gyvenime. Taryba visomis išgalėmis stengėsi neatiduoti nacionalinio transliuotojo į "politikierių" rankas ir jai tai, regis, pavyko.

Apie Rolando Pakso bylos laikotarpį P.Gylys kalba kaip tikras "paksininkas", esą tuomet vykęs gerai organizuotas valstybės perversmas. Gal jis neatsimena, kaip R.Paksas buvo Jurijaus Borisovo šantažuojamas ir bendrovės "Almax" diriguojamas? Tuo metu didžioji dalis visuomenės, kuri neatsitraukdama nuo televizorių stebėjo Aloyzo Sakalo vadovaujamos parlamentinės komisijos darbą, laikė šį tyrimą ir R.Pakso nušalinimą didžia demokratijos pergale. Ir nacionalinio transliuotojo įnašas į ją buvo svarus. Greitai vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą rinkėjai, reitinguodami socdemų sąrašą, iškėlė A.Sakalą į antrąją vietą. Tik dėl tokio rinkėjų palaikymo A.Sakalas buvo išrinktas. Čia nacionalinio transliuotojo ir visuomenės daugumos interesai aiškiai sutapo.

Laikui bėgant, kaip teigia prof. P.Gylys, patriotiškesni dešinieji žurnalistai, tokie kaip Tomas Dapkus, Darius Kuolys (dar priminsiu - Liudvika Pociūnienė), tapo nepriimtini nacionaliniam transliuotojui. Bet ar tai tiesa? T.Dapkus, L.Pociūnienė dirba kaip dirbę, o D.Kuolį pakeitęs Rimgaudas Geleževičius tikrai už jį ne prastesnis.

Dar viena prof. P.Gylio tezė yra tokia: jeigu komercinė žiniasklaida esanti priklausoma nuo reklamos užsakymų, tuomet nacionalinis transliuotojas galįs išgyventi iš lėšų, kurias jam "užtikrina mokesčių mokėtojai". Iš tikrųjų "mokesčių mokėtojų lėšų" toli gražu nepakanka, kad nacionalinis transliuotojas galėtų nors šiaip taip vegetuoti ir bent patenkinamai atlikti savo misiją. O tą misiją jis atlieka tikrai neblogai ir palyginimo su juo komercinė žiniasklaida jokiu būdu neišlaiko. Ką ir per kokius kanalus matytume valstybinių švenčių dienomis? Kaip švęstume Kalėdas ir Velykas? Kaip daugybė tikinčiųjų dalyvautų sekmadienio šv. Mišiose? O kaip nuskurstų mūsų visų kultūrinis gyvenimas be antrojo kanalo.

Baigdamas prof. P.Gylys kaip nacionalinio transliuotojo vienpusiškumo pavyzdį teikia laidą "Teisė žinoti", kuri esą piršo žiūrovams tik vieną nuomonę. O ką ji turėjo piršti? Gal linčo teismą, kurio taip trokšta "kita žiūrovų dalis"? Nacionalinis transliuotojas siekė žmones apšviesti ir prablaivinti - o tai jo pirmoji pareiga.

Nemanau, kad nacionalinis transliuotojas yra tobulas ir nenusipelno kritikos. Tačiau jis akivaizdžiai geresnis už komercinę žiniasklaidą. Kad visuomenė galėtų iš nacionalinio transliuotojo dar daugiau reikalauti, ji turėtų sutikti, jog būtų įvestas abonentinis mokestis. Bet įvesti šio mokesčio net "geraisiais laikais" nesutiko Seimas, tad dabar nėra ko apie jį nė svajoti. Geriau nustokime niurzgėti ir pykti, neturėdami tam bent kiek rimtesnio pagrindo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"