TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar opozicija turi stuburą?

2012 01 20 8:00

Lietuvoje taip jau įprasta - opozicija teisinasi, kad trūksta balsų, nors jei ir visos frakcijos suvienytų savo jėgas, vis tiek jų pritrūktų tam ar kitam ministrui interpeliacijai pareikšti. Opozicija mąsto, kam tada veltui eikvoti jėgas, o premjeras skuba pareikšti, jog opozicija jam nepadeda. Klausydamas tokių postringavimų supranti, kad nei vieni, nei kiti nesuvokia, kas yra demokratinė visuomenė.

Pasaulyje nėra ir nebus idealios valdžios (kiekviena nekontroliuojama valdžia turi tendenciją išsigimti). Tai tampa akivaizdu, kai nuvertus nekenčiamą diktatorių valdžioje įsitvirtina visų mylimi vadovai, bet ta meilė laikui bėgant išblėsta. Piliečiai tai supranta ir pagal savo išgales uždeda jiems apynasrius. 

Esant daugiapartinei sistemai opozicija negali būti vieninga, nes kiekviena frakcija atstovauja savo rinkėjų interesams. Jokia vyriausybė negali patenkinti visų piliečių poreikių. Kiekviena vyriausybė žengia pasirinkimo keliu. Pirmiausia ji stengiasi tenkinti tos grupės rinkėjų, kurių balsais gavo valdžią, poreikius (nekalbu apie anomalijas: "Nesvarbu, ką žadėjome prieš rinkimus"). Opozicijai nuolat privalu priminti savo rinkėjams, ką ji gali ir ko negali padaryti, ir taikyti visiems vienodus moralinius bei teisinius kriterijus.

Organizuota apkalta dviem seimūnams iš opozicijos. Linas Karalius buvo pašalintas iš Seimo. Valdantiesiems būtų pritrūkę balsų šiai akcijai, jeigu dalis opozicijos nebūtų palaikiusi apkaltos. Opozicija privalo atskleisti valdančiųjų ydas ir klaidas, parodyti, kad ji atstovauja savo rinkėjams, kautis dėl jų interesų, nors ir žinodama, jog pralaimės. Rinkėjai turi jausti: jei tokia opozicija pagausės, kraštas sulauks permainų. Opozicija vėl rengiasi interpeliacijoms.

Mantas Adomėnas pažeidinėja įstatymus labiau negu bet kuris kitas seimūnas (kad ir atlyginimo-honoraro ėmimas iš kontroliuojamos institucijos). Opozicija jau ne kartą svarstė apkaltos jam tikslingumą. Pozicija pareiškia, kad nepalaikys, ir opozicija atlėgsta: kam gaišti laiką, vis tiek nepavyks. Abejoju, ar pavyks, juk pozicija visais būdais į savo gretas vilioja žmones iš kitų frakcijų. Kiekvieno saviškio praradimas - grėsmė Vyriausybės egzistencijai. Tad ir kaunasi dėl saviškių. Koalicinės daugumos neveikia jokie moraliniai ir teisiniai argumentai. Čia ir būtų  palanki dirva opozicijai - atskleisti valdančiųjų amoralumą ir neprincipingumą. Deja.

Prieš metus socialdemokratai interpeliavo švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių. Juos palaikė net keli iš valdančiųjų. Tačiau pritrūko kelių opozicionierių balsų - neva nesuskubo atvykti į posėdį (vėliau perbėgo į "mišrūnų" grupę).  

Po pusmečio tokiais pat motyvais grupė signatarų ir mokslo žmonių kreipėsi į Seimo vadovybę ir Andrių Kubilių dėl situacijos mūsų švietimo sistemoje. Laiškas buvo svarstomas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Opozicionieriai "socialdemokratė" Marija Aušrinė Pavilionienė ir Lenkų rinkimų akcijos veikėjas Jaroslavas Narkevičius įrodinėjo, esą tai pats geriausias ministras. 

Girdėjau, opozicija vėl rengs interpeliaciją keliems veikėjams, o M.Adomėnui - apkaltą. Įdomūs G.Steponavičiaus ir jo bičiulių išvedžiojimai po Konstitucinio Teismo, esą senoji profesūra ilgisi sovietinių laikų, dėl to ir purkštauja prieš jo vykdomas reformas. Neatmetu ir kito: ar tai ne G.Steponavičiaus kerštas Vilniaus universitetui už tai, kad jau nepriklausomybės laikais buvo  išprašytas iš šios mokslo įstaigos dėl negebėjimo dirbti mokslinio ir pedagoginio darbo? Savo neišprusimą jis demonstruoja ir dabar. 

TSRS Konstitucija aukštųjų mokyklų veiklos nereglamentavo. Ten nekalbėta apie jokią autonomiją. O Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnyje parašyta: "Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija."

Faktiškai G.Steponavičius pats bando grąžinti sovietinių laikų mokslo įstaigų valdymo modelį, pagal kurį aukštųjų mokyklų rektorius, direktorius skirdavo LKP CK biuras, dekanus iš vienos kandidatūros "rinkdavo" fakulteto mokslininkai. Šio modelio atsisakyta pirmais nepriklausomybės metais. Iš pradžių buvo priimtas tik laikinasis, vėliau - Mokslo ir studijų įstatymas. Abiem atvejais jis priimtas vieningai (tiek pozicijos, tiek opozicijos balsais). Įstatymo esmė - visas vadovavimas buvo mokyklos išrinkto senato, kurio ne mažiau kaip trečdalį sudarė studentų atstovai, rankose. Šalia senato veikė išorinė taryba. Pusę jos sudarė senato paskirti mokslininkai ir studentai, kiti verslo partneriai, dažniausiai - mokslo žmonės ir institucijos, turinčios tiesioginių ryšių su mokslo įstaiga. Jos pačios delegavo į tarybas savo atstovus. Tai buvo konsultacinė, interesų derinimo institucija, nedisponuojanti aukštosios mokyklos turtu.

Priimant Mokslo ir studijų įstatymą rengėjus konsultavo išeivijos profesoriai Algirdas Avižienis, Bronius Vaškelis, Vokietijos mokslininkai, atsižvelgta ir į tarpukario Lietuvoje veikusius atitinkamus įstatymus. Pagal šį įstatymą aukštoji mokykla be Seimo sutikimo negalėjo privatizuoti pastatų, keisti žemės sklypo. Dabar viską galima daryti, tik, atrodytų, nesuskubta pasidalyti aukštųjų mokyklų turto.  

Pagal M.Adomėno ir G.Steponavičiaus sukurtą įstatymą, visas vadovavimas aukštajai mokyklai priskirtas tarybai: ji renka rektorių, disponuoja įstaigos turtu. Vėliau rektorius sudaro savo komandą: nuo dekanų iki katedros vedėjų. Senatoriai neturi teisės siūlyti kandidatų. Žodžiu, aukštosios mokyklos kolektyvas neturi jokios įtakos vadovybės formavimui ir turto valdymui. Rektorius tampa vienvaldžiu valdovu. To nebūta net keikiamu sovietmečiu. 

Dabartines tarybas sudaro vienas aukštosios mokyklos mokslininkų atstovas, antras - studentų, trečias - administracijos, likusieji yra ministro paskirti asmenys (dažniausiai 8). Tarp jų nerasime mokslininkų, bet pamatysime bankininkų, prekybininkų ir kitokių žmonių, neturinčių nieko bendra su mokslu. Tai niekam neatsakingos grupės asmenų.

Atlikę tyrimą pastebėsime ir kitą G.Steponavičiaus vykdomos reformos "pranašumą" - aukštosios mokyklos turi siekti pritraukti kuo daugiau turtuolių vaikučių (šie studentai moka už mokslą, ir nesvarbu, kaip mokosi, diplomus vis tiek gaus). Nuo jų atneštų pinigų priklauso aukštosios mokyklos finansinė padėtis. 

Kyla klausimas: kodėl tokią isteriją kelia Liberalų sąjūdžio veikėjai? Ar ne todėl, kad daugelis ministro paskirtų tarybų narių yra susiję su Liberalų sąjūdžiu? Tarp jų esama ir odiozinių asmenybių. Žodžiu, dabar Liberalų sąjūdžio vadovai savinasi tas funkcijas, kurios anksčiau priklausė LKP CK biurui. Visur reiškiasi ir Remigijus Šimašius. Pasiekėme teisinio nihilizmo viršūnę. Manyčiau, būtina: arba Konstitucinio Teismo galiojimuose pataisa (jeigu nustatoma, jog įstatymas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, jos autorius pažeidė duotą priesaiką), arba reikia panaikinti Konstitucinį Teismą ir pripažinti, kad virš menkos Seimo daugumos - tik Dangus. 

Gal šį kartą opozicija geriau pasirengs, o pozicija prieš rinkimus susimąstys, ar verta ginti diskreditavusius savo narius? Gal konservatoriai pasimokė iš Vilniaus patirties, kai visais parametrais gynė save diskreditavusį merą Vilių Navicką?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"