TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar pabus Pravieniškės iš tylos?

2007 06 23 0:00

Kad ir kiek metų praeitų, Pravieniškėse nužudytų žmonių artimieji jaus skausmą, o vėjo ūžesy girdės sielų verksmą.

1941 metų birželio 22-oji, prasidėjusi įprastai, popiet virto šūvių į gyvenimus diena. Nepadėjo niekas: nei maldavimai, nei puolimai į kojas, nei ašaros. Kažkieno įsakymu žmonės liejo neapykantą, demonstravo beširdiškumą. Jau turbūt nebėra tarp gyvųjų tų, kurie pasirašė įsakymą - SUŠAUDYTI! Tačiau visiems laikams išliks gyvas atminimas, nes ši istorija apipinta paslapčių, nežinia dėl kokių priežasčių neatskleista iki galo, ji kelia siaubą ir baimę, kad tai daugiau nepasikartotų. Ar pabus Pravieniškės iš tylos?

Mano močiutė Elena Tribaitė Gečienė-Budrienė su dukra Elenute, būdama nėščia, sušaudyta vien dėl to, jog tą nelemtą dieną atėjo aplankyti savo vyro Kazio Budrio, dirbusio tarnautoju Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje.

Jos nuotrauka išspausdinta žurnale "Know Your Enemy-communism", išleistame JAV 1970 metais. Jame įžangos žodį pasirašė R.Nixonas. Leidinys, kaip žiaurumo įrodymas, apskriejo visą pasaulį. Močiutė, gulėdama sužeista ir gimdydama kūdikį ant lavonų krūvos, buvo nutildyta šūviais. Mirė ir kūdikis...

Mano senelis, buvęs pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, to jau nebematė.

Ilgas ir skausmingas buvo mano mamos Jadvygos ir jos sesers Genovaitės našlaičių kelias į gyvenimą. Nieko nėra baisiau už tėvų netektį ir visą gyvenimą nešti skausmo kryžių. O dar baisiau žinoti, kad nėra tėvų kapų, kad Pravieniškių tvenkinyje guli nekaltos aukos. Liko pati brangiausia sauja žemės iš mirties tvenkinio...

Vien iš Kretingos apskrities sušaudyti kalėjimo tarnautojai Alfonsas Januška (27 m.), Kazys Petrikas (maždaug 26 m)., Jonas Joskandras (22 m.), Kostas Lenkauskas (26 m.), Stasys Pašakarnis (34 m.), Petras Rebečenka (28 m. felčeris) iš Rumšiškių valsčiaus ir kiti. Iš viso 21 tarnautojas, 8 moterys.

Tuo metu nelengvas buvo gyvenimas, todėl raštingesni, sužinoję, kad priverčiamųjų darbų stovykloje bus aprūpinti butais, patraukė Pravieniškių link. Čia jie sutiko savo mirtį, nors visiškai niekuo nebuvo nusikaltę, dirbo sąžiningai. Remiantis statistika, iš 500 žmonių (450 kalinių ir apie 50 administracijos darbuotojų) nužudyta apie 400. Net į lavonų krūvas buvo šaudoma ir mėtomos granatos, o žmonės, rodantys nors menkiausią gyvybės ženklą, pribaigti durtuvais. Išgyveno tik vienas kitas, išbuvęs visą naktį po lavonais.

Pravieniškių stovykloje dauguma buvo politiniai kaliniai ūkininkai, darbininkai, apkaltinti sabotažu, valdininkai, inteligentai.

Lietuvoje tik 1988 metų lapkričio 11 dienos "Tiesos" laikraštyje pasirodė drąsus žurnalistės Ramunės Lazauskaitės straipsnis "Raudoni uogienojai Pravieniškėse, kruvinų įvykių pėdsakais". Tuo metu buvo sudaryta vyriausybinė komisija, kartu dirbo ir Lietuvos TSR prokuratūros tardytojų grupė. Ji turėjo pateikti galutines išvadas. Taigi turėjo...

Jau praėjo 66 metai, bet Pravieniškių byla taip ir nutilo, nors sušaudytųjų artimieji iki šios dienos laukia ir klausia: už ką? Kodėl? Kas?

Pravieniškių žemėje mirusieji neturi ramybės. Yra bendras kapas, be pavardžių ir vardų - tvenkinys.

Dar ir šiandien mama negali pamiršti, kad jos dvylikametė sesutė Elenutė prieš mirtį atsiklaupusi prašė kareivio paleisti ją, mat prisiminė palikusi kambaryje mažąją Janytę, ir puolė atgal pasiimti. Tuo metu kareivis ją pasivijo ir durtuvu perrėžė pilvelį. Elenutė dar apie 20 metrų šliaužė bulvių lauku ir mirė kamuojama begalinio skausmo. O Janytė stebuklingai liko gyva, jai teko visą naktį išbūti šalia mirusios mamos ir nesprogusios granatos...

Nelaimė viena nevaikšto, po dvejų metų Janytė susirgo ir mirė Tauragės ligoninėje. Mūsų giminės tragedija visada prisimenama birželio 22-ąją. Sielvartas neapsakomas ir neaprašomas.

Kiekvienas, kuris uždega žvakelę Pravieniškėse, turėtų ką papasakoti, kiekviena šeima saugo paslaptį apie tuos kruvinus įvykius, nes baimė persekioja net po 66 metų, šnekama tylomis. Tačiau prabilkime, susivienykime dėl savo artimųjų, surašykime į vieną didelę knygą visą savo sielvartą. Nors tai bus graudžiausia istorija, joje neturi likti klaustukų ir daugtaškių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"