TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar padorumas politikoje yra silpnumo ženklas?

2015 04 14 6:00

Praėjusią savaitę išlydint į anapilį sąjūdininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Romualdą Ozolą, tikiuosi, ne vienas suvokė, kokio masto žmogus mus paliko. Kartu viešojoje erdvėje radosi naujų temų. Viena jų - ar gali būti laikomas vienu iškiliausių politikų žmogus, nėjęs valstybėje aukščiausiųjų pareigų.

Paprastai, kai kalbame apie asmenis, kurie brėžia valstybės politiką, turi didžiulę įtaką valstybės veidui, įvardijame tuos, kurie užėmė svarbiausius pagal Konstituciją postus: prezidento, parlamento vadovo ar premjero. R. Ozolas buvo vicepremjeras, parlamento vicepirmininkas, bet nėjo aukščiausiųjų pareigų. Jis taip pat buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, bet netapo jo vadovu, nors ir galėjo.

Taigi tiek visuomeniniame, tiek ir politiniame gyvenime jis tarsi atsidūrė antro pagal svarbą žmogaus pozicijoje. Kaip teigia istorikai, tokių asmenų istorija nemėgsta. Tad kodėl išlydint R. Ozolą teigta, kad išėjo vienas iškiliausių politikų, Sąjūdžio širdis, smegenys, faktinis lyderis?

Vis dėlto galbūt ne formalus statusas yra svarbiausia? Iš vienos Nepriklausomybės Akto signatarės lūpų praėjusią savaitę girdėjome, kad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, sąjūdininkas yra žemiau už signatarą. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl didžioji dalis tų Nepriklausomybės Akto signatarų, kurie buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ar Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, norėtų būti laikomi visų pirma jais.

Tikrai, priėmus sprendimą dėl signatarų statuso, Sąjūdžio pradininkai, nutiesę kelius į laisvę, tarsi buvo padalyti į dvi kategorijas: aukštesnės (signatarai) ir žemesnės. Dėl to ir ši signatarė nesuprato to, ką suvokė R. Ozolas: ne kokios nors institucijos, tegul ir Seimo, suteiktas statusas lemia žmogaus svarbą, o jo darbai.

Deja, taip jau yra, kad kurio nors žmogaus svarba valstybės gyvenime, ir ne tik, geriausiai suvokiama jam išėjus. Tačiau sąjūdininkai, kurie išlydėjo į paskutinę kelionę R. Ozolą, niekada neabejojo, kad jis yra viena ryškiausių Sąjūdžio asmenybių, gal net pati ryškiausia. Vienas šio judėjimo kūrėjų. Bet kaip ir kokia proga pasakyti apie tai Lietuvos žmonėms, kaip perduoti jausmą, ką reiškia būti Sąjūdyje?

Ir kaip ir kada pasakyti, kad R. Ozolas tik dėl savo padorumo netapo nei Sąjūdžio, nei Lietuvos valstybės vadovu? Nes tik padorus žmogus, jausdamas, kad gali paimti judėjimo vairą į savo rankas, to nedarė, nes žinojo bendrai sutartą principą, jog Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje visi yra lygūs. Tik padorus žmogus po kurio laiko iškėlus siūlymą pirmininką rinkti, iš rinkimų kovos pasitraukia, kai jo konkurentas pasako labai gudrią frazę: jeigu rinksite mane, norėčiau, kad visi būtų "už". Ką tada turėtų daryti padorus žmogus? Sakyti, kad nesutinka? Ir galbūt būti apkaltintas savo bendražygių, o gal ir tų, kurie norėjo Sąjūdžiui bloga, šio judėjimo skaldymu?

Nors būta sutarimo po kurio laiko vykdyti rotaciją, rinkti jį pirmininku, tai neįvyko, nors tada jis galėjo vesti Lietuvą į Nepriklausomybę, būti pirmuoju valstybės vadovu. Jis tylėjo ir tada, kai jam nebuvo pasiūlytos vienos aukščiausiųjų pareigų valstybėje, prie kurios laisvės jis taip prisidėjo. Aukšta valdžios kėdė būtų atvėrusi galimybę padaryti gera savo valstybei.

Po kurio laiko R. Ozolas neteko ir vieno vicepremjerų pareigų, nors valdžioje buvo žmogus, kuriam jis pats užleido Sąjūdžio bei valstybės vadovo poziciją.

R. Ozolas paskutinius 15 metų dirbo kaip visuomenininkas. Nusivylė politika, nebematė būdų, kaip joje būti, kad būtų galima padaryti savo valstybei ką nors gera, suvokė, jog būdamas visuomenės žmogumi gali padaryti gerokai daugiau? Atsakymų, matyt, yra ne vienas. Dalį jų žino jo bendražygiai, kitus jis nusinešė į kapus. Bet liko klausimas mums. Ir jis yra galbūt ne mažiau svarbus nei paties R. Ozolo darbų įvertinimas, daug svarbesnis nei įvykių, buvusių prieš 25 metus, detalės.

Silpnas ar, priešingai, stiprus yra žmogus, kuris dėl bendro labo, dėl savo valstybės atsisako formalių, pirmųjų pozicijų tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime? Jeigu manome, kad tik tas yra stiprus, kuris gali sulaužyti duotą žodį, nustumti savo bendražygį, nenustebkime, jog suvokiantieji viską priešingai į politiką nesiveržia.

Vis dėlto dėmesys R. Ozolui išlydint jį į anapilį, kalbos apie jį, kaip ryškiausią asmenybę, rodo, kad žmonės įvertino ne tik jo darbus, bet ir padorumą politikoje. Galbūt padarant žalos sau, sukeliant sau daugiau širdies skausmo, bet pasielgiant taip, kaip reikia valstybei. Visi turėtų suprasti: ne formalus statusas yra svarbiausia. Padorumas, atsidavimas savo valstybei gali būti suvoktas kaip stiprybė.

Gaila, kad to nesuvokė šalies vadovai R. Ozolui būnant gyvam. Jų požiūrį parodė ir dvi kuklios pagalvėlės su dviem, ne pačiais aukščiausiais valstybės apdovanojimais, kai išlydėjome žmogų, dirbusį dėl savo tautos ir valstybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"