TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar pasimokėme po Fukušimos tragedijos

2014 03 15 6:00

Prieš trejus metus Japonijos šiaurę nusiaubęs žemės drebėjimas ir cunamis sukėlė avariją Fukušimos atominėje elektrinėje. Naujausios istorijos laikais ši šalis išgyveno antrąją branduolinę tragediją. Oficialiai skelbiama, kad prieš trejus metus gamtos stichija bei technogeninė katastrofa nusinešė 17 tūkst. gyvybių. 

Radiacinė tarša privertė 150 tūkst. gyventojų palikti namus. Kovo 11-ąją į protesto akciją susirinkę Japonijos žmonės piktinosi, kad dabartinė vyriausybė vėl siekia plėtoti atominę energetiką.

Lietuvai atomas kurį laiką buvo saldus. Su tais pačiais japonais savo vaizduotėje statėme Visagino atominę elektrinę, bet tie patys japonai ir gamta padėjo apsispręsti, kad branduolinės energetikos Lietuvai kol kas nereikia. Ar tuo metu padarėme teisingą sprendimą, įvertins istorikai po kelių dešimčių metų. Aleksandras Lukašenka atominę elektrinę su rusiškais reaktoriais statosi Vilniaus pašonėje, ir jam nė motais.

Tačiau kalbėti norisi ne apie energetikos politiką, energetinį saugumą, bet apie sąmonę. Ar "taikusis atomas", virtęs "nematomu priešu", ją pakeitė?

Saulėtas 1986 metų pavasaris įsirėžė visam gyvenimui. Apie pusšimtis jaunų vyrų sėdėjome An-12 lėktuve ir laukėme įsakymo. Vadai aiškino, kad greitai geriausias draugas bus dozimetras, o dirbti teks labai trumpai, nes radiacinis fonas - keli šimtai mikrorentgenų per valandą, vietomis – ir tūkstantis. „Nematomu priešu“ pavadintas mirtinas pavojus Černobylyje jau buvo žinomas. Vienintelis darbas buvo laukti. Ir štai po kelių parų miego ant kuprinių orlaivis nusileido šalia Kijevo. Laimei, tuomet mūsų kuopos neprireikė. Visi, kurie buvome lėktuve, džiaugėmės gimę su baltais marškinėliais, nes pajėgos buvo mobilizuotos stichiškai, generolai skubėjo. Tačiau gretima kuopa buvo nugabenta į paskirties vietą ir beveik du trečdaliai joje tarnavusių jaunuolių arba atsisveikino su šiuo pasauliu, arba kenčia iki šiol.

Tais metais patirtos emocijos ne man vienam virto argumentu balsuojant referendume dėl Lietuvos branduolinės energetikos ateities. Tų, kurie susidūrė su „priešu“, kuris neturi nei kvapo, nei vaizdo, nei garso, išskyrus geležies skonį po liežuviu, apsisprendimas buvo aiškus.

Radiacijos dozę 1986-aisiais gavome visi. O pavojingų sveikatai ir gyvybei dalelių debesis Žemės rutulį apskriejo kelis kartus. Fukušimos debesis pasiekė ir Ameriką. Radiacijos poveikis aplinkai ir žmonėms iki šiol tyrinėjamas ir vieningo mokslininkų balso kol kas negirdėti.

Teiginys, kad branduolinė energetika – viena saugiausių, tėra šūkis, kuris klimato pokyčių akivaizdoje darosi labai pavojingas. Olandų klimatologai, beje, paskelbė, kad Europoje po 2050 metų stichijos siautės kelis kartus aktyviau negu dabar. Tokie potvyniai, kaip šiųmetiniai Didžiojoje Britanijoje, gali tapti kasdienybe, o žemės drebėjimų tikimybė išauga du kartus.

Daugelis Europos ir pasaulio šalių traukiasi iš branduolinės energetikos ne vien tik dėl emocinių ar aplinkosaugos dalykų. Sakoma, kad urano atsargos planetoje sparčiai senka, ir greitai nebebus kuo kūrenti elektrinių. Kalbama jau apie galimybes pakinkyti šaltą termobranduolinę sintezę ir naudotą branduolinį kurą. Mokslo evoliucijos logika diktuoja, kad energijos gamyba, kuri remiasi iškastiniu kuru ir antruoju termodinamikos dėsniu, ko gero, skaičiuoja paskutinius savo gyvavimo dešimtmečius. Bėda ta, kad ji kol kas dar patraukli dėl ekonominių ir socialinių dalykų: iškastinio kuro energetikos infrastruktūroje dirba milijardai žmonių, sukasi kosminės sumos ir pelnai.

Nėra visiškai teisinga manyti, kad iškastinio kuro energetiką nukonkuruos vėjo, vandens ar saulės energija. Žalioji energetika, jei technologijos atpigs, žinoma, atims dalį pyrago, tačiau nesugebės patenkinti vis didėjančio energijos poreikio. Keistas atrodo paradoksas – kuo daugiau parduotuvių lentynose energiją taupančių lempučių, tuo elektros poreikis didesnis.

Išeitis viena – mums reikia pigios, švarios ir laisvos energijos. Serbų išradėjas Nikola Tesla konkrečiais eksperimentais buvo pagrindęs savo teiginius, kad laisvosios energijos yra visur, tereikia mokėti ją paimti. „Mitsubishi“ koncernas prieš kelerius metus pademonstravo automobilį, kurio ratus suka N.Teslos išradimais pagrįstas laisvosios energijos variklis.

Amerikoje jau naudojami automobiliai, kuriuose pritaikytos vandens baterijų technologijos, kai paprastas vanduo paverčiamas Brauno dujomis. Pagal šią technologiją galima sukti ne tik automobilių ratus, bet ir turbinas. Stanley Meyeriui teko paprakaituoti, kol patentavo šį išradimą. Niekas dabar negali ginčytis, jog „nulinės emisijos“ energetika yra mitas. Vienintelis iššūkis – kaip įveikti užkalkėjimą inžinierių ir energetikų smegenyse.

Šiandien galime rasti tūkstančius interneto svetainių visomis kalbomis, kuriose teigiama, kad įprasta klasikinės fizikos teorija yra klaidinga, neatitinka gamtos. Prieš 120 metų sukurta mums visiems įprasta elektros energijos gavimo sistema liko tik patrauklus pasipelnymo modelis. Jeigu yra manančiųjų, kad antrasis termodinamikos dėsnis lygus Dievui, norėčiau to žmogaus galvą įkišti į šaltą versmę, kad atsipeikėtų nuo hipnozės. Taip pat juokinga manyti, kad branduolinis reaktorius – aukščiausias civilizacijos laimėjimas ir daugiau nieko geresnio nebeišrasime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"