TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar politikams pasiseks susitarti?

2012 06 11 6:00

Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė ypatingą dėmesį skyrė politikų susitarimui dėl svarbiausių darbų įgyvendinimo.

Prezidentė svarstydama šią opią temą ir pranešimo pradžioje, ir jo pabaigoje pabrėžė, jog negalima paaukoti esminių principų politinėms kovoms. Apgailestaudama dėl tęstinumo stokos ji nurodė, kad "po reformos seka reformos reforma", tad eikvojama energija, laikas ir pinigai. 

D.Grybauskaitė pabrėžė, kad "po rinkimų naujo premjero lauksiu ne tik su ministrų pavardėmis, bet ir su tęstiniu sutartų darbų sąrašu".

Sunku ginčytis su prezidentės pastabomis. Teoriškai neturėtų būti sunku susitarti dėl gyvybiškai svarbių valstybės projektų. Visos politinės partijos lyg ir nori gero valstybei bei Lietuvos žmonėms. Kai kurie darbai yra akivaizdžiai susiję su valstybės klestėjimu, tad nevalia jų neįgyvendinti, net jei nesusitariama dėl kai kurių detalių.

Prezidentė nurodė, kad įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą (ES) bei nepriklausomybės atgavimas rodo, jog Lietuvos politinės partijos gali susitelkti ir įveikti ideologinius bei kitus skirtumus.

Susitarimo galimybes turi didinti santykinė Lietuvos politinių partijų ideologinė vienybė bent opiais ūkio ir mokesčių politikos klausimais. Lietuvoje nėra kairiųjų partijų. Nors socdemai ir "darbiečiai" įsivaizduoja esantys paprastų žmonių gynėjai, abi partijos labiau atstovauja nomenklatūros, verslininkų ir pasiturinčiųjų interesams.

Antra vertus, Darbo partija ir partija "Tvarka ir teisingumas" yra kišeninės Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, jų "politinė nuosavybė". Partijos politika ir veiksmai yra mažiau prognozuojami, kai juos lemia vieno žmogaus valia.

Nors ilgainiui visos partijos palaikė Lietuvos siekį tapti NATO ir ES nare, verta prisiminti, kad perėmusi valdžią 1993 metais tuometė LDDP (dabartinė LSDP) dar visus metus svarstė, ar siekti krašto narystės NATO, ne vienas atsakingas partijos pareigūnas manė, kad Lietuva turėtų likti neutrali. Rusijos abejinga reakcija į Lietuvos pastangas įtikti suvaidino nemažą vaidmenį partijoms nutariant siekti narystės NATO.

Miniu šį pavyzdį norėdamas priminti, kad tai, kas aišku dabar, praeityje galėjo būti ginčų objektu.

Prezidentei neišvardijus svarbiausių darbų, dėl kurių būtina susitarti, galime tik spėlioti, kokius projektus ji turi omenyje. Tarp jų, be abejo, yra energetinis saugumas, teisėsaugos institucijų depolitizavimas, socialinė politika. Gal ir krašto apsaugos finansavimas (nors neaišku kokiu lygiu). Svarbiausių darbų sąraše turėtų būti ir mokesčių reforma, nes be jos socialinės politikos reformos bus paviršutiniškos - tos pačios pinigų sumos pervedimas iš vienos biudžeto eilutės į kitą.

Energetinis saugumas yra svarbiausias dabartinis strateginis siekis. Bet tai puikus pavyzdys, kaip galima susitarti dėl tikslo, bet ginčytis dėl priemonių. Priklausomumo nuo naftos problema seniai išspręsta, pastačius Būtingės ir "Klaipėdos naftos" terminalus. Dujų problema sprendžiama, nutarus statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą bei palaužti "Lietuvos dujų" monopolį.

Lieka priklausomybė nuo elektros energijos. Elektros tiltai su Švedija ir Lenkija pagerins padėtį. Bet nesutariama dėl naujos atominės. Konservatoriai ir prezidentė ragina ją statyti, socdemai priešinasi ir siūlo referendumą. Kyla du klausimai. Kokie turi būti savi elektros generacijos pajėgumai siekiant prisijungti prie Europos elektros tinklų sistemos? Ir ar atominė jėgainė veiksmingiausias būdas tai padaryti, ar yra pigesnių ir saugesnių alternatyvų?

Nors abi šalys turi savo vienus kitiems prieštaraujančius ekspertus, turėtų būti įmanoma rasti visiems priimtiną atsakymą į šiuos techninius klausimus. Jei paaiškėtų, kad tik nauja atominė jėgainė gebės generuoti reikiamą elektros kiekį ir kad nėra pigesnių realistiškų alternatyvų, tie, kurie teigia nesirūpinantys energetiniu saugumu, privalo pritarti jėgainės statybai. Tokiu atveju jie negalėtų aiškinti, kad siekia energetinio saugumo, bet tik kitomis priemonėmis.

Tikslų ir priemonių derinimo problema iškilo 1999 metais, kai konservatorių valdžia priėmė teisingą strateginį sprendimą parduoti "Mažeikių naftą" JAV firmai, o ne rusams. Kritikai aiškino, kad pardavimo sąlygos buvo perdėm palankios amerikiečiams, o Mažeikių gamykla buvo ne tiek parduodama, kiek atiduodama. Ko gero, jie neklydo. Idealiomis sąlygomis visi būtų sutarę dar kartą peržiūrėti sutartį, bet tuometės aistros užkirto kelią tokiam žingsniui.

Turbūt visi pritartume prezidentės siekiui depolitizuoti teisėsaugos institucijas, bet ne jos teiginiui, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos istorija yra akivaizdus kovos dėl politinės įtakos pavyzdys. Kai kurie sakytų, kad ginčai kilo ne dėl tarnybos politizavimo, bet dėl neteisėto ir neteisingo vidaus reikalų ministro sprendimo atleisti du vadovaujančius pareigūnus. Kritikų nuomone, buvo kovojama ne dėl įtakos, bet dėl teisingumo, o prezidentė savo veiksmais politizavo incidentą.

Mane piktina prokuratūros vykdomas Eglės Kusaitės persekiojimas, dviejų prokurorų pomėgis jai kelti vis naujas bylas. Šių bylų kėlimas yra akivaizdus lėšų švaistymas bei darbo išteklių eikvojimas (juk yra gerokai svarbesnių bylų). Be to, E.Kusaitės persekiojimas kenkia Lietuvos įvaizdžiui, nes jis labai panašus į Rytų kaimynų teisinius susidorojimus su į jų nemalonę patekusiais žmonėmis.

Jei būčiau įtakingas politikas, kreipčiausi į generalinį prokurorą Darių Valį, prašydamas jo sudrausminti tuos prokurorus ir nutraukti šį piktavališką žaidimą. Mano nuomone, tokiu kreipimusi būtų mėginama ginti persekiojamą žmogų ir sustabdyti savavališkus dviejų prokurorų veiksmus, o ne politizuoti prokuratūros darbą. Bet ne visi taip galvoja.

Nors nelengva susitarti dėl svarbiausių klausimų, principiniai susitarimai nėra neįmanomi. Štai Skandinavijos šalys, Vokietija ir Prancūzija save laiko socialinės gerovės valstybėmis. Yra nesutarimų dėl mokesčių tarifų, pensijų ir bedarbių pašalpos dydžio, bet neabejojama, kad valdžia turi rūpintis silpnaisiais bendruomenės nariais.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"