TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar racionali dar viena mūsų fobija?

2014 02 08 6:00

Iniciatyva surengti referendumą dėl žemės pardavimo Europos Sąjungos (ES) valstybių piliečiams įkaitino viešąsias diskusijas. Ne tuščiai – imame kursą į koliziją su ES teise. Lietuva rengiasi atsisakyti savo įsipareigojimų užtikrinti laisvą kapitalo judėjimą, jau seniai galiojantį unijoje.

Tiksliau kalbant, mes neprieštaraujame laisvam kapitalo judėjimui ES vidaus rinkoje, net labai jį palaikome, visaip skatindami vokiečius, prancūzus, švedus ir kitus investuoti į mūsų ekonomiką. Mes susiruošėme prieštarauti tik investavimui į žemės ūkio paskirties žemę. Ne apskritai, gink Dieve, investavimui, o užsieniečių investavimui į mūsų krašto žemę. Jeigu ją perka, dirba, tręšia, gerina Petrauskas – gerai, bet jei taip daro ar darys Petersonas – blogai, net labai blogai, todėl Petersonui reikia uždrausti.

Kas su žeme kitaip, jei taip susijaudiname? Negi patikėsime, kad žemė - tai Lietuva, o fabrikai ir bankai, laivų statyklos ir viešbučiai, alaus daryklos ir telekomunikacijų bendrovės (vardiju daugiausia užsieniečiams priklausančius sektorius) – jokia Lietuva?

Ne, žinoma, tai joks argumentas žemės nuosavybės išskirtinumui įrodyti. Net jei imtume nusakyti Lietuvą pirmiausia nuo jos geografinio apibūdinimo, kaipmat pastebėtume, kad kalbame apie jos gamtos grožį ir subtilumą, apie jos kalvas ir klonius, apie javų laukus ir miškus, apie sodybas ir fermas, bet ne apie tai, kas kam tenai priklauso. Nei mums rūpi, kas kam gamtovaizdyje priklauso, nei tie, kuriems savo kraštą rodome, lenda su klausimais, kieno nuosavybė tas ropojantis kombainas, ta žalia pieva, tas miškas ar tie ūkiniai pastatai raudonais stogais.

Reikia manyti, jog bent jau dauguma referendumo šalininkų siekia uždrausti užsieniečiams pirkti žemę ne dėl tos iracionalios priežasties, kad jie yra užsieniečiai, o dėl rimtesnių motyvų. Jų yra.

Žemės nuosavybė ypatinga tuo, kad jos objektas rinkos ūkyje elgiasi kitaip nei visos kitos gamybos priemonės. Bet kurios normalios prekės kainai kylant jos pasiūla ima didėti. Arba ima rastis pakaitalų. Su žeme taip nėra – jos plotas ribotas, o tiksliai kalbant, žemės ūkiui naudojamos žemės plotas dėl urbanizacijos visuose kraštuose veikiau mažėja negu didėja.

Tai sukuria puikias sąlygas spekuliuoti. Užtenka tik vienoje ar kitoje nacionalinėje rinkoje pakilti jos paklausai – ir brangimas garantuotas (žinoma, gali padaugėti ir norinčiųjų ją parduoti, bet tokių gausės tik žemei brangstant). Dėl to toli gražu ne nuo šiandien pasaulio šalių mokslininkai ir politikai laužo galvas, kaip spręsti dilemą – išsaugoti privačią žemės nuosavybę, užtikrinančią efektyviausią jos naudojimą, ir kartu išsigelbėti nuo jos brangimo, kai šioje rinkoje įsismagina spekuliantai.

Mūsų referendumo organizatoriai, be abejo, pamatė problemą – atsivėrusi prekybos žeme laisvė gali masinti turtingesnių ES šalių piliečius investuoti į gerokai pigesnę žemę Lietuvoje ir taip sukelti jos kainas. Tai savo ruožtu gali tapti rimta kliūtimi Lietuvos ūkininkams, norintiems plėsti ūkius ir kartu didinti gamybą.

Todėl argumentas, kad žemė gali priklausyti šalies piliečiui, bet nevalia leisti, jog ji atitektų kitos valstybės, nors ir tos pačios ekonominės unijos, piliečiui, yra nejučia išreikšta ksenofobija ar dar kai kas blogiau. Tačiau argumentas, kad atvėrus žemės ūkio paskirties žemės rinką užsieniečiams gali imti kilti jos kainos, juolab suaktyvindamos tiek užsienio, tiek mūsų šalies „sofos ūkininkus“, yra visiškai pagrįstas. Žemės kainų didėjimas taptų papildoma plėtros kliūtimi mūsų naujajai ūkininkų kartai ir užtikrintų maisto brangimą visiems valgytojams.

Galima suprasti, kad platus žmonių judėjimas renkasi paprastesnį, t. y. radikalesnį būdą – tiesiog drausti svetimiems pirkti žemę, ir neatkreipia dėmesio į tikrąją tokio leidimo problemą. Didžiausia kaltė dėl to tenka mūsų anemiškai valdžiai, kuri nesugeba paaiškinti (gal nė pati gerai nesusigaudo), kur yra tikroji žemės rinkos liberalizavimo problema ir kaip ji ketina tą problemą spręsti.

Sprendimas žinomas ne nuo šiandien ir daugelyje šalių jau įgyvendintas. Žemės rinkoje būtina sudaryti tokias sąlygas, kurios garantuotų, kad į Lietuvos rinką iš kitų ES valstybių ateis ne spekuliantai, siekiantys pralobti iš žemės kainų kilimo sukurstymo (ypač dabar, kai bent kiek turtingesniems žmonėms tiesiog nėra kur pelningai įdėti pinigų), bet tikri ūkininkai, perimantys žemę iš tų lietuvių, kurie patys nebegali ar nebenori ūkininkauti ir neranda jų sklypų norinčių pirkti kaimynų. Tokius užsieniečius galėtume drąsiai priimti ir dar padėkoti, kad žemė bus dirbama, kad jie gyvens Lietuvos kaime, kad jų vaikai lankys artimiausią mokyklą ir šitaip Lietuvoje visko bus truputį daugiau – ir gyventojų, ir žemės ūkio produkcijos, ir mokyklas lankančių vaikų, ir žymių Lietuvos mokslininkų bei menininkų, išaugsiančių iš tų vaikų ir jų vaikų.

Be to, reikia atsižvelgti į kitą dalyką - nors iki pat šių metų gegužės žemės ūkio paskirties žemė turėjo būti apskritai neprieinama užsieniečiams, ją galėjo pirkti užsienio kapitalo juridiniai asmenys, taigi susidarė tam tikra, gal ir nedidelė, atidėtoji paklausa. Todėl pradiniu apibrėžtu laikotarpiu praverstų laikini sandorių suvaržymai (ilgesnės jų registravimo procedūros ir pan.).

Bijoti reikia ne tų pavienių į Lietuvą atsikelsiančių ūkininkauti svetimšalių, bet mūsų valstybės pareigūnų ir tarnautojų, nes jie nebūtinai įstengs sukurti, o paskui ir įgyvendinti įstatymus, užkertančius kelią spekuliantams, kurių taip geidžia mūsiškiai žemių perpardavėjai. Rizika, kad tiek užsieniečių, tiek nacionalinių spekuliantų veržimosi į mūsų žemės rinką nesuvaldysime, tikrai didelė.

O jei suvaldysime, kodėl turime bijoti čia žemę dirbančių olandų ar prancūzų (jau dabar jų yra mūsų kaimuose), gyvenančių Lietuvos kaime ar miestelyje, leidžiančių savo vaikus į lietuvišką mokyklą (kitokių ten tik nėra) ir po dviejų trijų kartų tampančių lietuviais, kaip jais tapo austrai Landsbergiai, vokiečiai Vagneriai, lenkai Pšibilskiai ir daugybė kitų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"