TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar referendumai - demokratijos panacėja

2013 08 28 6:00

Lietuvoje nuolat kyla referendumų iniciatyvų. Daugeliui jų lemta numirti, tačiau ir pagal surengtų referendumų kiekį Lietuva - jau seniai Europos Sąjungos (ES) čempionė. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje daugiau demokratijos nei daugelyje Vakarų valstybių? Kažin.

Neseniai atmesta Kauno politiko Gintauto Labanausko vadovaujamos iniciatyvinės grupės iniciatyva riboti "bet kokią informaciją, susijusią su homoseksualumo propagavimu”. Lietuvos žemės gynėjai referendumu siūlo keisti penkis Konstitucijos straipsnius. Partija "Tvarka ir teisingumas" ketina inicijuoti referendumą dėl euro įvedimo. Ir tai tik kelių pastarųjų savaičių naujienos.

Inicijuodamos referendumus kai kurios politinės jėgos ar atskiri veikėjai dažniausiai siekia atkreipti į save dėmesį, žūtbūt gauti vadinamųjų politinių taškų ar dividendų. Kitais atvejais referendumo iniciatoriai tiesiog nori primesti savo nuomonę likusiai visuomenės daliai. Čia dera priminti, kad demokratija nėra aritmetinės daugumos diktatas mažumai. Jos esmė daug labiau siejama su mažumų teisėmis ir kompromisų paieškomis. Taip, žinant daugumos nuomonę referendumu būtų galima apriboti homoseksualų teises, įvesti mirties bausmę, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau vargu ar tai būtų galima laikyti demokratijos triumfu.

Daugelyje Vakarų valstybių referendumai iš esmės nevykdomi arba vykdomi labai retai. Tai ne atsitiktinumas - referendumas tiesiog yra labai netobulas demokratijos instrumentas. Yra žinoma, kad jei referendumui klausimą pasiūlys nepopuliari Vyriausybė, jis visada pralaimės. Sociologai taip pat žino, kad atsakymas į klausimą didžia dalimi priklauso nuo klausimo formuluotės. Pagaliau, daugelis problemų yra pernelyg sudėtingos, kad į jas būtų galima vieną kartą ir visiems laikams atsakyti „taip“ arba „ne“.

Pavyzdžiui, Žemės gynėjai siūlo dėl gamtos turtų eksploatacijos kiekvieną kartą rengti referendumą. Tačiau eksploatuojant žemės turtus daugiausia gali nukentėti vietos bendruomenės, o dauguma žmonių gaus ekonominės naudos. Turbūt manydami, kad daro gerą darbą, referendumo iniciatoriai nori konstituciškai įteisinti visuomenės diktatą vietos bendruomenėms. Tai pavyzdys, kaip netinkamas referendumo mechanizmas gali atsisukti nelaukta puse.

Gausybę referendumų iniciatyvų galima laikyti demokratijos krizės Lietuvoje ženklais. Atskiri piliečiai, nevyriausybinės organizacijos nejaučia, kad į jų nuomonę valdžia yra linkusi įsiklausyti, tad ir kyla referendumų iniciatyvos ar protesto akcijos. Vien balsavimas per rinkimus dar nereiškia įsitvirtinusios demokratijos. Valdžia su visuomene turi nuolat konsultuotis. Tačiau Lietuvoje nėra nustatyto pilietinės visuomenės ir valdžios dialogo mechanizmo. Keista, kad beveik niekas net nekalba apie tokio mechanizmo poreikį. Jau ne vienus metus demokratijos stokos problemą daugelis veikėjų, žymių ir ne tokių žymių politikų siūlo spręsti tais pačiais dviem būdais, kurių piršimas spėjo įgristi: reikia mažinti Seimo narių skaičių ir rengti daugiau referendumų. Tačiau akivaizdu, kad įgyvendintos šios priemonės niekaip nepakeistų demokratijos padėties Lietuvoje.

Nors valdžios struktūros tai ir ignoruoja, pilietinė visuomenė Lietuvoje sugeba atsiskleisti puikiomis iniciatyvomis. „Maisto bankas“, akcija „Darom“, akcija „Baltosios pirštinės“, kylanti savanorystės banga - tai tik keli pavyzdžiai, liudijantys visuomenės gyvybingumą. Per nepriklausomybės metus daug vertingos patirties sukaupė darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos, kitos interesų grupės, tačiau valdžios institucijos to stengiasi nepastebėti. Per tiek laiko nepasirūpinta net pačiu paprasčiausiu dalyku - nevyriausybinės organizacijos (NVO) įstatymuose lieka neapibrėžtos, jų teisės, privilegijos ir galimybės lieka neatskirtos nuo valstybės ir savivaldybių įmonių.

Įtampa randasi jau vien todėl, kad daugelis NVO savo patirtimi bei kompetencija pranoksta valstybės institucijas. Reikšminga valstybės politikos dalis būtų nustatyti, kokias šiuo metu valstybės institucijų vykdomas funkcijas Vyriausybė galėtų perduoti konkursu atrinktoms NVO. Sisteminis požiūris į tai pakeistų valstybės veidą daugelyje sričių. Pakeistų, tačiau apie tai net nediskutuojama. O ką galima pasakyti apie NVO vaidmenį priimant sprendimus? Šis vaidmuo reikšmingas daugelyje demokratinių valstybių ir netgi tokiame ne visai demokratiškame darinyje kaip ES. Lietuvoje NVO vaidmuo tiesiog neaiškus, jokios sistemos nerastume - visiškas chaosas.

Savo žodį tarė prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2013-ųjų pavasarį dekretu pateikusi Seimui svarstyti Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą. Šis blankus dokumentas, matyt, yra tikras valdžios požiūrio į pilietinę visuomenę simbolis. Jame itin daug kalbama apie tai, kaip Vyriausybė bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kontroliuos NVO ir formuos jų politikos prioritetus, - taigi kėsinamasi į pačią NVO gyvavimo prasmę. Apie NVO dalyvavimą teisėkūroje vos užsimenama, tačiau ir į tą užuominą iškart sureagavo Vyriausybė ir Seimui rekomendavo ją išmesti.

NVO sektorių būtina stiprinti, nors, žinoma, jis nėra vaistas nuo visų ligų. NVO nėra apsaugotos nuo visuomenėje vešinčių blogybių. Kai kurios NVO netgi ima pretenduoti į tiesos monopoliją. Tačiau tikrai yra būdų suaktyvinti tikrąsias bendruomenes ir išklausyti viešąjį interesą ginančių NVO balsą, o ne stengtis atsitverti nuo jų kinų siena, kaip yra dabar.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"