TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar reikėjo atsiprašyti?

2013 02 11 6:00

Įvairiai reaguojama į užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus Lenkijos spaudoje išsakytą atsiprašymą dėl 2010 metų Seimo sprendimo neįteisinti Lietuvoje pavardžių rašybos lenkų kalba. Vieni skuba ginti ministrą, kiti - kritikuoti. Esu vienas tų, kurie mano, kad L.Linkevičius klydo.

Valstybės retai atsiprašo už savo veiksmus. Paprastai jos neatsiprašo net už pradėtus karus ar nusikaltimus. Galima ginčytis, ar tokia praktika yra gera, ar bloga, bet ji egzistuoja. Yra dramatiškų atsiprašymų, pavyzdžiui, 1970 metais tuometis Vokietijos kancleris Willy Brandtas atsiklaupė prieš Holokausto paminklą buvusiame Varšuvos gete. Prezidentas Algirdas Brazauskas garbingai pasielgė 1995 metais Knesete atsiprašydamas dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse. O JAV niekada neatsiprašė už tai, kad, numetusios atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų, nužudė daugiau nei 100 tūkst. civilių gyventojų.

L.Linkevičius galėjo pavadinti Seimo balsavimą nesusipratimu, klaida, gal net apgailestauti dėl to, kas įvyko. Tačiau nėra pagrindo muštis į krūtinę ir atsiprašinėti dėl netakto, veikiausiai nesąmoningo. Juk Lenkijos prezidento buvimas kaimynėje šalyje dar nereiškia, kad Seimas turi pareigą balsuoti vienaip, o ne kitaip.

Kieno vardu L.Linkevičius atsiprašė - Vyriausybės ar valstybės? Jei jis kalbėjo valstybės vardu, ar suderino savo planus su prezidente Dalia Grybauskaite, ar pranešė jai, ką ketina daryti? Užsienio reikalų ministras negali priimti ar bent neturėtų priimti tokių sprendimų, nepasitaręs su žmogumi, kurį Konstitucija įpareigoja spręsti svarbiausius užsienio politikos klausimus. Regis, L.Linkevičius nesiteikė pasitarti su prezidente. Briuselyje klausiama, kaip vertina L.Linkevičiaus atsiprašymą, D.Grybauskaitė atsakė: "Negaliu komentuoti, detalių nežinau, pati negirdėjau konteksto, 26 valandas buvau kitame pasaulyje, todėl kai grįšiu, tada svarstysime situaciją."

Neaišku, kaip bus suprantamas L.Linkevičiaus atsiprašymas. Ministras atsiprašė už vieną specifinį įvykį, bet yra didelė tikimybė, kad jo pastabos bus laikomos atsiprašymu už visą Lietuvos politiką lenkų mažumos atžvilgiu, pripažinimu, kad ankstesnės vyriausybės kryptingai diskriminavo Lietuvos lenkus. Jei būtų sukurtas įvaizdis, kad visi per pastaruosius dvejus trejus metus reikšti lenkų priekaištai buvo pagrįsti, tikiu, kad ministras negailėtų pastangų jį pataisyti.

Lietuvos laikysena lenkų mažumos atžvilgiu nėra nepriekaištinga. Lenkams seniai reikėjo suteikti teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes tokias, kokios jos yra. Kodėl neleisti žmogui rašyti savo pavardę naudojantis gimtosios kalbos raidynu? Yra teisinių ir konstitucinių kliūčių tokiam žingsniui, bet tos kliūtys nėra neįveikiamos. Pasaulis nesugriūtų, jei daugiausia lenkų gyvenamuose rajonuose būtų leidžiama gatvių pavadinimus rašyti abiem kalbomis, juolab kad Vilniuje nuorodos į turistinius objektus rašomos ir anglų kalba.

Tačiau nereikia sureikšminti pavardžių rašymo pasuose ir dvikalbių gatvių pavadinimų. Tai ne esminės, o kosmetinės teisės. Pirmiausia reikia klausti, ar lenkų tautinė mažuma turi deramas sąlygas plėtoti savo kultūrą, garantuoti jos tęstinumą, perduoti ją ateinančioms kartoms. Ar sudaromos sąlygos išsaugoti gimtąją kalbą, jos mokytis? Atsakymas yra nedviprasmiškai teigiamas. Tai netiesiogiai liudija daugelio Lietuvos lenkų veikėjų negebėjimas sklandžiai kalbėti lietuviškai, nes jie gyvena uždaroje lenkiškoje bendruomenėje.

Galima priekaištauti Lietuvos švietimo politikai, bet ne dėl naujų reformų, o dėl to, kad jos nebuvo įgyvendintos prieš 10-15 metų. Valstybė turi pareigą kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaryti sąlygas deramai išmokti valstybinę kalbą, kad jis galėtų visapusiškai dalyvauti šalies politikos ir ūkio gyvenime, kad silpnas kalbos mokėjimas neribotų jo galimybių gauti gerą darbą ir daryti įtaką politikos procesams. Švietimo sistema suklupo ne dėl to, jog buvo stengiamasi nutautinti lenkus, bet dėl to, kad paaukoti moksleivių interesai, iš dalies pataikaujant tėvų ir vietos politikų norui jaunimą laikyti savotiškame lenkų gete.

L.Linkevičiaus atsiprašymą reikia laikyti mėginimu dramatišku būdu gerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Esą reikėjo kaip nors pralaužti ledus, įtikimai parodyti Lietuvos norą išsikapstyti iš dabartinės duobės, suteikti pagreitį santykiams normalizuoti. Bet santykių gerinimas nėra solo šokis. Sėkmė neįmanoma be partnerio pritarimo ir gero noro.

Ar Lenkija ir Lietuvos lenkai laikys L.Linkevičiaus gestą paskata žengti susitaikymo keliu, ar manys, kad spaudimo politika pasitvirtino ir privertė Lietuvą viešai atsiprašyti? Ar manys, kad padidinus spaudimą bus sulaukiama dar daugiau nuolaidų?

Atsakymus į šiuos klausimus sužinosime vėliau, bet pirmieji ženklai nėra džiuginantys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis kalba ultimatumų ir pergalės kalba. Pasak jo, jei Švietimo įstatymas ir lietuvių kalbos brandos egzamino laikymo taisyklės nebus greitai pakeistos, LLRA net gali pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. V.Tomaševskis laiko L.Linkevičiaus vizitą "ministro Radoslawo Sikorskio pergale ir jo vykdomos politikos laimėjimu", jis reiškia pasitenkinimą, kad R.Sikorskis laikėsi duoto žodžio ir atsisakė lankytis Lietuvoje.

Atrodo, kad ir R.Sikorskis linkęs padėtį vertinti per pergalės prizmę. Po susitikimo su L.Linkevičiumi jis socialiniame tinkle "Twitter" rašė, kad "svarbūs, išmintingi ministro L.Linkevičiaus žodžiai. Geras ženklas mūsų santykiams. Kad ankstesnė klaida būtų ištaisyta". Nė kvapo užuominos, kad gal lenkai ir Lenkija taip pat klydo.

Reikia rasti modus vivendi su kaimynu, NATO ir Europos Sąjungos partneriu. Pamažu santykiai pagerės. Tačiau turime būti realistai. Lenkija neteikia didelės reikšmės bendravimui su Lietuva, daugelis Lenkijos politikų į Lietuvą dar žiūri kaip į mažą neklusnų brolį. Kalbėdama apie santykius su Rusija, prezidentė pažymėjo, kad geri santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba. Tai galioja ir santykiams su Lenkija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"