TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar reikia riboti Kremliaus televizijas

2015 01 08 6:00

Informacinių karų fone Lietuvoje iš naujo apmąstoma informacijos ir saviraiškos laisvė. Viena iš diskusijų temų – ar pagal galimybes pradėti riboti Rusijos informacinę invaziją, įskaitant ir Kremliaus propagandinių televizijos kanalų transliavimą?

Jei tikėtum, kad tiesa vis vien nugalės vien dėl to, kad tai tiesa, ribojimų nereikėtų, tačiau daugelis pavyzdžių rodo, jog tikrovėje viskas vyksta toli gražu ne taip. Visuomenė turi turėti galimybę apsisaugoti, taip pat ir informacijos srityje, o ribojimai nustatomi įvertinus konkrečias aplinkybes.

Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Kremliaus televizijos negali būti laikomos normaliomis žiniasklaidos priemonėmis. Kaip žinoma, žiniasklaidos priemonės gali turėti du svarbiausius tikslus: visuomenės ugdymo arba komercijos, o Kremliaus kanalams šie tikslai tėra šalutiniai. Kremliaus televizijos yra akivaizdžiai propagandinės, t. y. jos tiesiogiai susijusios su nedemokratinės valstybės valdžios viršūnėmis ir atspindi valdžios politiką. Čia pateikiama informacija iškreipiama, pokalbių ir diskusijų laidos surežisuojamos, tad tokių tariamų žiniasklaidos priemonių ribojimas yra visiškai pateisinamas. Netikslus yra ir ribojimo priešininkų argumentas, esą šiais informacijos amžiaus laikais tie, kas norės žiūrėti minėtas televizijas, tai darys pasinaudodami kitais kanalais. Juk yra žinoma taisyklė: vartojimą visada nemenkai lemia pasiūla. Taip, dalis žmonių ir toliau šias televizijas žiūrės, susiradę transliacijas kitais būdais, tačiau ribojamų televizijų įtaka gerokai sumažės.

Keistas ir dar vienas neretai nuskambantis argumentas, esą žmonės jau turi savo suformuotus įsitikinimus, ir jokia informacija jų nepakeis. Žinoma, yra tokių žmonių, kurių pažiūros tvirtos kaip uola, bet jie nesudaro daugumos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mano, kad propaganda – galingas ginklas, ir skiria jai milžiniškų lėšų, mėgindamas paveikti net Vakarų valstybių visuomenės nuomonę. Šiuo atveju jis teisus – propagandos priemonėmis neretai galima laimėti daugiau nei kitais būdais. Teigti, kad propaganda neturi ir negali turėti jokios įtakos, būtų tikras nesusipratimas.

Seimas sulaukė kritikos 2014-ųjų spalio mėnesį nepalaikydamas prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos apriboti Rusijos televizijų sklaidą. Vis dėlto teisybės dėlei reikia pažymėti, kad tuo metu teiktos įstatymų pataisos turėjo spragų - visų pirma, ribojimas neapėmė kabelinių televizijų, registruotų ne Lietuvoje, veiklos, jo nebūtų galima pritaikyti, pavyzdžiui, bendrovei „Viasat“. Priėmus pataisas galėjo susiklostyti paradoksali padėtis, kai tiekėjai, paklūstantys Lietuvos įstatymams, atsidurtų konkurencijos požiūriu nepalankioje padėtyje, palyginti su tais, kurie dėl formalių priežasčių išsisuko nuo ribojimų.

Atidžiau pažvelgus į Rusijos televizijų problemą išryškėja daugiau iškalbingų detalių. Žurnalas „Valstybė“ taikliai pastebėjo, kad didelė dalis gyventojų, užsisakydami kabelinės televizijos kanalus, su standartiniu programų paketu gauna ir Kremliaus propagandinių kanalų. Nėra galimybės jų atsisakyti, o šito pasekmė – visų vartotojų sumokama abonementinio mokesčio dalis automatiškai skiriama Kremliaus ruporams. Suma susidaro nemenka. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvoje veikiančios mūsų šalies įmonės ir tarptautinės bendrovės Kremliaus propagandiniuose kanaluose užsisako reklamą ir taip remia prieš savą valstybę nukreiptą šmeižto bei dezinformacijos kampaniją. Teigiama, kad 2014 metais tai darė net 125 Lietuvos įmonės. Socialiniuose tinkluose gimė akcija, kuria visuomenei siekiama pateikti informaciją apie tokias įmones ir jų tiekiamas prekes. Sausio pradžioje prekybos centruose pradėta akcija yra prasminga: visuomenė turi teisę pademonstruoti savo požiūrį tais atvejais, kai valstybiniu lygiu dėl teisinių ir biurokratinių priežasčių nėra galimybės veikti operatyviai. Panašios akcijos, raginant nepirkti tam tikrų prekių (žinoma, dėl kitų motyvų), kadaise buvo vykdomos ir kitose valstybėse. Gal tik reikėtų pagalvoti apie tinkamesnę akcijos formą.

Apibendrinant reikia tiesiai pasakyti – prievartinis informacinio agresoriaus kanalų brukimas vartotojams, didžiulė finansinė Lietuvos verslo parama Kremliaus ruporams klibinant valstybės ir demokratijos pagrindus neturi jokio pateisinimo.

2014 metų gruodžio viduryje prezidentė D. Grybauskaitė Seimui pateikė naujas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, pagal kurias už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką ir kėsintis į šalies suverenitetą galėtų būti baudžiami ne tik transliuotojai, bet ir retransliuotojai. Šiomis pataisomis rastas tinkamesnis požiūris, neišskiriantis atskirų retransliuotojų. Iš tiesų, pagrįstas požiūris, kad atsakomybę turi prisiimti ir retransliuotojai. Padėtis, kai niekas už nieką neatsako, negali toliau tęstis.

Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad bet koks ribojimas – tik dalinis problemos sprendimas. Padėtį iš esmės pagerintų tik išaugęs visuomenės informacinis raštingumas. Deja, apie tai kol kas beveik visiškai nekalbama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"