TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar reikia uždrausti liberalų partiją?

2014 10 02 6:00

Turiu pasidžiaugti - pirmąkart per daugelį metų atsiliepta į mano kritinę publikaciją apie liberalizmą, rinkos fundamentalizmą. 

Gerai, kad „Lietuvos žiniose“ išspausdintame komentare „Ar klasikinė ideologija gali sugriauti valstybę?“ Alvydas Medalinskas sureagavo į mano kvietimą Lietuvos partiniams ir nepartiniams liberalams atsakyti į mano teiginius, mintijimo logiką, pagal kurią lietuvišką liberalizmą būtų galima traktuoti kaip antivalstybinę ideologiją. Tik gaila, kad kol kas į mano rašinį nereaguoja liberalų šulai Remigijus Šimašius, Petras Auštrevičius, Eligijus Masiulis. Palauksime, gal reaguos ir jie. Juk tema plati ir diskutuoti tikrai yra apie ką.

Juolab kad A. Medalinskui savo rašiniu, švelniai tariant, ne visai pavyko pataikyti į temą. Mano straipsnelis buvo skirtas konceptualiems dalykams: kas yra liberalizmas, kokios jo silpnosios vietos, kodėl holizmas galėtų tapti paradigmine alternatyva liberalizmui. Tuo metu mano gerbiamas oponentas kalba arba apie tai, ko niekada nesu sakęs ir rašęs, arba apie naujausių laikų Lietuvos istorijos peripetijas, arba apie mano politinės biografijos epizodus.

Beveik nepateikdamas kontrargumentų mano argumentams jis tiesiai pareiškia: „Neanalizuosiu liberalizmo pliusų ir minusų.“ Keistoka, kai, bėgant nuo diskusijų objekto, bandoma diskutuoti. Tuomet rašinys virsta diskusijos imitacija.

O juk mano teksto pagrindinė mintis yra tokia: Lietuvos liberalai nesuvokia bendrojo gėrio reikšmės ekonomikoje ir visuomenėje apskritai. Kartu jie nesupranta valstybės vaidmens. Jiems privatus gėris, privatūs interesai yra svarbiausi. Jų kalbose ir tekstuose nerasite minties, kad valstybė yra bendrojo gėrio, viešųjų gėrybių kūrėja. Jie nesuvokia mokesčių kaip šaltinio, iš kurio kuriamos viešosios gėrybės. Todėl seni ir jauni liberalai kiekvienų metų gegužę Gedimino prospektu velka didžiulį mokesčių akmenį kaip blogio simbolį. Taip jie „švenčia“ laisvės nuo mokesčių, vadinasi, ir laisvės nuo valstybės, dieną. Tai ir provokuoja mintį, kad mūsų liberalai yra prieš valstybę nusiteikusi jėga.

Apie visa tai kalbama mano tekste, tačiau nė žodžiu apie tai neužsimena A. Medalinskas. Ką tai reiškia? Kad jis neturi kontrargumentų? O gal jis nesuprato kritikuojamo teksto? Perskaitęs oponento tekstą turiu konstatuoti - rimta konceptuali diskusija tarp holistų ir liberalų atidedama, nes šįkart ji neįvyko.

O dabar norėčiau reaguoti į tas A. Medalinsko teksto dalis, kurios, mano manymu, yra nekorektiškos ar netikslios.

Pirmiausia, nederėtų buvusiam kolegai iš diplomatinės tarnybos - būdamas užsienio reikalų ministru jį į šią tarnybą priėmiau - piršti nuomonės, kad galbūt puoselėju mintį paskelbti liberalus už įstatymo ribų. Pagal tokią logiką kokios nors politinės jėgos kritika savaime reiškia norą susidoroti su kitaip mąstančiaisiais. Išeitų, kad jei kritikuoji socialdemokratus, nori jų partiją uždrausti, o jeigu kritikuoji konservatorius, nori juos paskelbti už įstatymo ribų. Keista logika.

Esu tikras demokratas (tiesa, demokratijos nepainioju su anarchija) ir tikiu laisva idėjų konkurencija. Ir tai A. Medalinskas žino. Esu už tai, kad liberalizmas konkuruotų su kitomis ideologijomis - socializmu, konservatizmu ir t. t. Kita vertus, esu prieš ideologinę monopoliją. Deja, ir apie tai mano straipsnelyje rašoma, liberalizmas Lietuvoje yra dominuojanti pasaulėžiūra, kuria atvirai ir nebyliai vadovaujasi vos ne visas vadinamasis mūsų elitas. Mūsų šalyje pagrindiniai galios centrai faktiškai marginalizuoja kitas ideologijas - pavyzdžiui, tautinę ar tikrąją krikščioniškąją. Tas dažnai subtilus marginalizavimas informacijos požiūriu blokuojant tuos, kurie kritikuoja, pavyzdžiui, rinkos fundamentalizmą, rodo, kad gyvename reguliuojamos demokratijos sąlygomis. Nors dauguma reguliuotojų priskiria save prie liberalų arba nebyliai išpažįsta liberalizmą. Geriausias to pavyzdys - ekonominės diskusijos nacionalinio transliuotojo ekonominėse laidose.

Nekorektiška ir kita A. Medalinsko mintijimo gija. Su akivaizdžiai neigiama potekste jis kalba apie mano priklausymą LDDP, „Drąsos kelio“ frakcijai, apie mano komunistinę praeitį. Jos, skirtingai nuo daugelio silpnavalių, niekada neslėpiau. Niekada neapsimetinėjau tarybinių laikų disidentu. Nors gal ir galėčiau, nes esu vadinamojo kulto tarno (jaunimas jau nežino, ką tai reiškia), t. y. vargonininko, vaikas.

Kita vertus, ir šiandien manau, kad Lietuvos komunistai 1989 metų gruodį žengė patriotišką žingsnį - atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Tame procese dalyvavau ir turėjau tam tikrą įtaką. Tai buvo rimtas žingsnis į nepriklausomybės atkūrimą. LDDP tapo viena iš daugiapartinės politinės sistemos dalių. Deja, kaip ir kitos partijos, tarkime, konservatoriai, ji netapo tikrų valstybininkų partijomis. Iš dalies dėl to, kad perėmė liberalų tikėjimą. Todėl, kai manęs klausia, kas per atkurtos nepriklausomybės metus valdė Lietuvą - komunistai ar konservatoriai, atsakau - suliberalėję komunistai, komjaunuoliai, „patriotai“ ir „krikščionys“. Jeigu A. Medalinskas būtų atidžiai perskaitęs mano darbus, jis žinotų, kad esu kritiškas visų sisteminių partijų atžvilgiu: tiek socdemų, tiek krikdemų, tiek liberalų.

Beje, A. Medalinskas, kaip viešojo gyvenimo žinovas, turėtų žinoti, kad niekada nesiveržiau grįžti į politiką ir konkrečiai į Socialdemokratų partiją. Net jei vadovaučiausi, kaip autorius mano, lovio logika. Nes Vilniaus universiteto profesoriaus „lovys“ geresnis nei Seimo nario. Grįžti pas socdemus buvau kalbinamas kelerius metus. Bet nesutikau, nes mačiau partijos suliberalėjimą ir patriotiškumo stoką joje.

Į politiką grįžau per „Drąsos kelią“, nes mačiau galimybę pakovoti už bendrą gėrį, už teisingumą, už pilnakrauję, visavertę demokratiją. Programą turėjome. Esu prisidėjęs prie jos kūrimo. Deja, A. Medalinskas nesivargino su ja susipažinti.

Baigdamas norėčiau atsakyti į klausimą, kurį pavadinime užduoda A. Medalinskas: „Ar klasikinė ideologija gali sugriauti valstybę?“ Jis galvoje turi liberalizmą. Traktuodama valstybę kaip blogį, kad ir neišvengiamą, ši ideologija gali gerokai susilpninti valstybę. Sugriauti negali, nes toks griovimas prieštarauja sveikai nuovokai. Ką jau kalbėti apie kitų ideologijų, pavyzdžiui, tikrą krikščionybę ar tikrą tautiškumą, kurių elementų, pasidžiaukime, mūsų šalyje esama, pasipriešinimą.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"