TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Rusijos propaganda turi įtakos

2014 08 21 6:00

Apžvalgininkas Kęstutis Girnius „Delfi“ portale neseniai paskelbė komentarą „Bergždžias informacinis karas“. Ką reiškia šis pavadinimas, paaiškina ištrauka iš straipsnio: „Jei Rusijos propaganda būtų veiksminga, reikėtų ja rūpintis. Bet, išskyrus pačią Rusiją ir gal kai kurias Rytų Ukrainos vietoves, ji lieka be poveikio, ko gero, yra net kontrproduktyvi.“

Žinau, kad tai ne tik K. Girniaus nuomonė. Yra manančiųjų, kad į Rusijos propagandą neverta kreipti dėmesio, nes laisvoje visuomenėje žmonės esą visada suras alternatyvių informacijos šaltinių, ir tiesa galų gale vis vien triumfuos. Kiti mano, kad žiniasklaidos galimybės formuoti visuomenės nuomonę yra pervertinamos, esą žmonės turi savas galvas ant pečių. Žinoma, vertinant tokius sudėtingus reiškinius kaip visuomenės nuomonės formavimasis sunku atrasti dėsnius ir padaryti nepaklibinamas išvadas. Tačiau žemiau pateikiamas istorinis pavyzdys iliustruoja, kad galimas realus poveikis visuomenės nuomonei, ir jis gali turėti reikšmingų pasekmių.

1788 metais Rusija, kariaudama su Otomanų imperija, tapo politiškai izoliuota, kai Anglijos ministras pirmininkas Williamas Pittas nutarė pradėti karą su Rusija, šiai užėmus Juodosios jūros Očakovo uostą netoli Odesos. W. Pittas Berlyne pateikė planą, pagal kurį Anglijos ir Olandijos laivynai turėjo įsiveržti į Baltijos jūrą, o Prūsija, Abiejų Tautų Respublika, Švedija ir Turkija - pulti Rusiją sausumoje. Šis planas sulaukė pritarimo ir sudarė realią galimybę Lenkijai ir Lietuvai išsivaduoti iš žeminančios priklausomybės nuo Rytų kaimynės. Prūsijos karalius sutelkė laivyną bei didžiulę kariuomenę ir atrodė, kad Rusijos situacija beviltiška. Liudininkai teigė, kad imperatorę Jekateriną, svarstant šią padėtį, dažnai ištikdavo nerviniai priepuoliai, ji apsipildavo įniršio ašaromis. Išsigelbėjimas Rusijai atėjo visai nelauktai, ir už tai ji turėjo būti dėkinga Rusijos ambasadoriui Anglijoje Semionui Voroncovui. Jis nusamdė armiją rašeivų, ir šie užtvindė šalies spaudą straipsniais, kurių pagrindinė mintis – karas su Rusija beprasmiškas, nuo jo nukentės britų prekyba. Lygia greta S. Voroncovas aktyviai „dirbo“ su parlamento opozicija ir prekiautojais. Tokiu būdu pavyko įsiūbuoti visuomenės nuomonę, ir W. Pittas, net ir parlamente remiamas daugumos, buvo priverstas trauktis. Jis pripažino, kad tai buvo pats didžiausias jo patirtas pralaimėjimas. Rusija sėkmingai baigė karą su Otomanų imperija, įsitvirtino užimtame Kryme ir netrukus ėmėsi agresijos prieš Abiejų Tautų Respubliką, kuri baigėsi šios valstybės padalijimu.

Kryptingas informacijos ir dezinformacijos pateikimas, aktyvi kova dėl visuomenės nuomonės svarbų vaidmenį vaidino visais laikais, o pastaruoju metu jos reikšmė tik didėja. K. Girniui atsakė „Delfi“ portalo vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, teigdama, kad manyti, jog į Rusijos propagandą neverta kreipti dėmesio – tai pats blogiausias kelias. Penktoji kolona aktyviai formuojama ir Lietuvoje, ir kai vieną rytą atsibusime, gali būti jau vėlu.

Apsidairius matyti, kad teisi M. Garbačiauskaitė-Budrienė, o ne K. Girnius. Tai liudija asmeniniai stebėjimai, interneto komentarai, taip pat tai, kad žmonės, skambinantys į radiją, pernelyg dažnai kartoja Kremliaus primestas stereotipines frazes. Akivaizdu, kad didelė Lietuvos piliečių grupė, kitakalbiai Lietuvos gyventojai, gyvena kitoje informacinėje erdvėje, ir vien jau tai turėtų kelti susirūpinimą. Nereikia įsijungti Kremliaus televizijos kanalų, užtenka atsiversti Lietuvos rusų spaudą, ir tai tampa akivaizdu. Sunku suvokti logiką, kai teigiama, kad šis gilus plyšys, atskyręs keliolika procentų Lietuvos gyventojų, suskaldęs Lietuvos visuomenę, yra dėmesio nevertas dalykas. Taip, šiuo metu, kai padėtis Lietuvoje stabili, faktas, kad dalis piliečių įvykius vertina savaip, neturi didesnės reikšmės. Tačiau kilus krizei, kuri, jei ji kada nors kils, greičiausiai bus lydima nepaprastai aktyvaus informacinio karo veiksmų, vienybės stygius gali suvaidinti lemiamą vaidmenį. Dar gyva Sąjūdžio patirtis primena, kad kritiniais momentais, kai per trumpą laiką žmonėms reikia pasirinkti barikadų pusę, galima sulaukti labai nemalonių staigmenų, kurių stabiliu laikotarpiu nebūtum galėjęs įtarti.

Minėtuose apžvalgininkų komentaruose aptariami tokie dalykai, kaip ekspedicijos „Misija Sibiras“ nušvietimas per Rusijos televiziją ar verslininko Viliaus Kaikario pagarsėjusi kalba. Tiesą sakant, tai palyginti yra smulkmenos. Būtų negerai, jei jos užgožtų vaizdą ir nematytume, kad Rusijos vykdoma informacinė agresija, deja, daro nemenką įtaką Lietuvos gyvenimui, sėja nepasitikėjimą ir deformuoja demokratijos veikimą. Labai jau naivus požiūris, kad Kremliaus propagandą visada galima atpažinti iš Vladimiro Putino šlovinimo ar atitinkamo Ukrainos įvykių nušvietimo. Greičiau priešingai – informacinės atakos dažniau maskuojamos ultrapatriotizmo kauke, ekologiniais vajais, o, kai reikia, pasitelkiami antiglobalizmo sentimentai. Užtenka ir to, kad menkinama Lietuvos valstybė, kariuomenė, platinamas nihilizmas. Lygiai taip pat naivu manyti, kad Rusijos interesams atstovaujantys politikai turi būti akivaizdūs ir „sertifikuoti“ Rusijos šalininkai, kaip galima suprasti iš K. Girniaus straipsnio. Kartais užtenka vieno kito įstatymo projekto, pavyzdžiui, energetikos srityje, kad darbas būtų padarytas. Tokio veikimo rezultatai yra realūs, apčiuopiami – bent keli Lietuvai svarbūs sprendimai, negatyviai paveikę šalies perspektyvą, yra priimti subjektams, susijusiems su Rusija, kurstant atitinkamas nuotaikas. Ne mažiau svarbu, kad dėl to nukenčia pilietinės visuomenės organizacijos - jos praranda pasitikėjimą, nes tampa sunku atskirti autentišką judėjimą nuo inspiruoto. Tą patį galima pasakyti apie žiniasklaidą, kuri pradeda priminti kreivų veidrodžių karalystę.

Svarbu pabrėžti, kad skiriamoji linija eina tikrai ne tarp Lietuvos tautinių grupių. Juo labiau, jei kalbėsime apie kitakalbius gyventojus, informacijos vakuumą lemia ne tik bloga jų valia, bet ir valstybės informacinės politikos spragos.

Minėtąjį K. Girniaus komentarą perspausdino Lietuvos rusų laikraštis „Litovskij kurjer“, šalia Algirdo Paleckio komentaro ir tikrais keiksmažodžiais aplipinto straipsnio, kuriame visi, manantys, jog Rusija teikia pagalbą Ukrainos rytų sukilėliams, vadinami psichiniais ligoniais. Savotiškai garbinga kaimynystė, ir K. Girnius atitinkamai pagerbtas – pristatomas kaip „redakcijos nuomone, geriausias šiuolaikinės Lietuvos politikos apžvalgininkas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"