TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar Sąjūdžio 25-metis taps visų mūsų švente?

2013 05 14 7:36

Likus kelioms savaitėms iki birželio 3 dienos aiškėja, kad Sąjūdžio gimimo diena - 25-metis - bus minima ne tik sąjūdininkų, bet ir valstybės. Seimo pirmininkas sudarė darbo grupę, į kurią pakvietė ir dalį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių.

Grupė jau pateikė birželio 3-iosios renginių planą. Tikiuosi, jis bus patvirtintas. Taip būtų uždegta žalia šviesa minėti labai svarbią mūsų valstybei dieną, kuri padėjo pagrindą Kovo 11-ajai.

Pastarąjį mėnesį ne kartą girdėjau valdžios atstovus sakant: "Kodėl taip vėlai primenate apie Sąjūdžio 25-metį, juk buvo galima daug geriau viskam pasirengti, numatyti išteklius." Bet ar tik sąjūdininkai turi rūpintis, kad valstybė paminėtų svarbią datą? Dabar matome vis daugiau supratimo Sąjūdžio 25-mečio svarbai, ką jau kalbėti apie bendrą suvokimą, jog kitas reikšmingas jubiliejus bus tik 50-metis. Sąjūdininkai nejaunėja. Džiugu, kad ne vienas jų, jau tada buvęs vyresnio amžiaus, yra energingas ir šiandien, nors ne visiems valdžioje ta mūsų energija patinka. Norisi žmogiškai palinkėti daug sveikatos, ilgų gyvenimo dienų tiems, kurie labai daug padarė dėl mūsų valstybės nepriklausomybės. Ne vienas jų vėliau, jei netapo Nepriklausomybės Akto signataru ar vietos valdžios atstovu, buvo užmirštas.

Birželio 3-ioji suteikė postūmį tautiniam pakilimui visame krašte. 1988 metų vasara Lietuvoje virto "dainuojančios revoliucijos" vasara. Tiesa, vėliau ši revoliucija pradėjo "valgyti" tuos, kurie viską pradėjo. Idealistus ėmė išstumti pragmatikai. Daug Sąjūdžio idėjų, kurios taip žavėjo ne vieną mūsų, ir liko tik idėjos. Bet iš tų laikų turime nepriklausomybę, nors ją, regis, vis mažiau branginame. Ne dėl to, jog nemylėtume savo valstybės. Todėl, kad pati Lietuva tapo kitokia.

Kai prieš porą mėnesių klausdavau, ar šiemet Sąjūdžio 25-metis bus paminėtas valstybės mastu kaip svarbi data, neretai matydavau nuostabos kupinus žvilgsnius. O kam? Juk jau buvo Sąjūdžio 20-metis ir Sąjūdžio metai.

Galime pasidžiaugti, kad buvo. Jei nebūtų buvę, šiandien vargu ar turėtume ne tik sąjūdininkų išsakytą, bet ir istorikų, politologų pradėtą analizuoti medžiagą apie tai, kaip Lietuva atėjo prie birželio 3-iosios. O ką žinome apie vėlesnius įvykius?

Apie tą nuostabią 1988-ųjų vasarą, kai visa Lietuva, nepaisydama grūmojimų iš Maskvos, ėmė į rankas trispalves ir kūrė Sąjūdžio grupes kiekviename mieste bei rajone. Ką žinome apie tų laikų entuziastus, jų darbus? Sąjūdžio 25-metis ir turi būti tas metas, kai privalome valstybės mastu atrasti kiekvieno rajono, miesto sąjūdininkų indėlį į Lietuvos laisvę. O Sąjūdžio pradininkų gretos vis tirpsta... Valstybei derėtų atkreipti dėmesį į jų gyvenimą, vargus, išgirsti jų žodį apie tuos laikus. Kad paskui jau istorikai ir politologai galėtų analizuoti šią svarbią tautos kelio į nepriklausomybę dalį.

Noriu tikėti, jog Sąjūdžio pradininkai miestuose ir rajonuose taip pat supras, kad svarbu visiems kartu paminėti šį laikotarpį, ir pasiūlys, kaip tai padaryti. O birželio 3 dieną ne tik Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo nariai iš visos Lietuvos, bet ir rajonų, miestų iniciatyvinių grupių nariai susirinks į Vilnių dalyvauti iškilmingame minėjime Seime ir Mokslų akademijoje rengiamoje diskusijoje. Ji vyks toje salėje, kurioje birželio 3-iąją gimė Sąjūdis. Siūloma, kad Seime sąjūdininkai ir istorikai, kuriems 1988-ųjų įvykiai tėra vaikystės prisiminimai, aptartų Sąjūdžio ir jo ištakų svarbą nepriklausomybei. Mokslų akademijoje kalbėsime apie Sąjūdį ir jo idėjų likimą šių dienų Lietuvoje.

Artėjant birželio 3-iajai ir vėliau, matyt, vyks daug kitų renginių, per kuriuos kultūros, mokslo, visuomenės žmonės diskutuos apie Sąjūdžio idėjų likimą. Tai gerai. Ši tema jaudina ne vieną. Tokiose diskusijose svarbus ir savikritiškumo grūdas. Pavyzdžiui, jei žmogus daug padarė, kad Sąjūdžio tautinės mokyklos idėja būtų sunaikinta, gal jam nederėtų kalbėti apie Sąjūdžio idėjų tęstinumą, nes tai būtų nenatūralu ir netikra. Visiškai kitas reikalas, jeigu tie, kurie turėjo galimybių įgyvendinti Sąjūdžio idėjas, bet to nepadarė, patys atsakys į klausimą "kodėl?" Tai visiems mums galbūt padėtų suprasti, kodėl Lietuva netapo tokia, kokios mes, sąjūdininkai, norėjome.

Bet šventė - ne tik diskusijos. Ir ne tik tarp pačių sąjūdininkų. Labai norėtųsi, jog birželio 3-ioji taptų švente daugeliui Lietuvos žmonių, o tie, kurie siūlo renginių programą, prisiimtų atsakomybę, kad jie nepareikalautų daug valstybės lėšų. Pavyzdžiui, jei bus rasta lėšų surengti Atgimimo laikų dainų koncertą Katedros ar kitoje Vilniaus aikštėje, norėtųsi tikėti, kad dainininkai ir muzikantai, kurie ir Sąjūdžio metais buvo kartu, sutiks dovanoti žmonėms šventę, remdamiesi tik gražiu entuziazmu ir nuotaika, kokia gyvenome Sąjūdžio dienomis. To paties tikimės iš visų kitų pagalbininkų. O iš savivaldybių - padėti birželio 3-iąją atvykti į Vilnių sąjūdininkams iš visos Lietuvos. Siūlome atsisakyti ir fejerverkų, bet kokios pompastikos, nors anksčiau neretai būtent taip buvo suvokiamos valstybės minimos dienos. Birželio 3-iąją norisi tik geros nuotaikos. Taip pat šventės visiems, kuriems Sąjūdis, tų dienų atsiminimai, ir nesvarbu, kokios negandos galbūt užklupo vėliau, iki šiol yra brangūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"