TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar savivaldybės netampa partijų kunigaikštystėmis?

2014 11 25 6:00

Artėjant savivaldos rinkimams daugėja partijų, besidžiaugiančių, kad joms pavyko įsitvirtinti vienoje ar kitoje savivaldybėje. Bet stebint procesus tose dažnai vienos partijos valdomose ar dominuojamose savivaldybėse, kyla klausimų, ar tikrai šis reiškinys yra toks geras.

Partijų Lietuvoje yra daug, o laikai, kai visame krašte buvo tik viena partija, jau praėjo. Tačiau atrodo, kad tie laikai įvairiose savivaldybėse grįžta kitu pavidalu. Kai rajonui ar miesteliui ne pirmą kadenciją vadovauja tas pats meras, kuris dabar galės būti išrinktas ir tiesiogiai, arba ta pati partija, dažniausiai Lietuvoje yra daroma išvada, kad tas meras yra geras arba partija patraukli vietos gyventojams.

Negalima pasakyti, kad taip Lietuvoje nėra. Bet, vertinant vienos partijos valdymą tik kaip vieno ar kito jos atstovo rajone gero darbo rezultatą, dažnai užtušuojamas kitas gana liūdnas reiškinys. Kai viena partija ilgą laiką valdo savivaldybę, ši tampa savotiška vienos partijos ar asmens įtakos kunigaikštyste. Tai gali būti pasiekta ir išvalius erdvę nuo kitų partijų atstovų arba juos priverčiant paklusti valdantiesiems.

Demokratinė savivalda pasireiškia dviem pagrindiniais principais. Demokratinių jėgų lygiaverte konkurencija per rinkimus ir laikotarpiu tarp jų, taip pat valdžios decentralizacijos principu, kai savivaldoje, kuri, kaip skelbiama, turėtų būti arčiausiai vietos žmonių esanti valdžia, klausimai, kurie gali būti sprendžiami savivaldos lygiu, atiduodami spręsti rajonų ir miestelių valdžiai.

Tačiau abu šie principai net valstybėse, kurios vadinamos demokratinėmis, tokiose kaip Lietuva, gali būti iškreipti ir virsti tik demokratijos bei savivaldos iškamša. Ne realia vietos žmonių savivalda, o vietos valdžios, dominuojančios partijos savivale.

Lietuvoje savivalda yra renkama rinkimų apygardose netaikant principo, kai žmogus žino, ką išrinko į valdžią. Ir paprastai tik pagal partijų sąrašus. Kai žmogus pasirenka miestelio ar rajono mastu abstraktų partijos sąrašą, jis dažniausiai vėliau jaučia labai menką ryšį su vietos valdžia. Net pataisius rinkimų įstatymą ir leidus juose dalyvauti piliečių atstovams, toli gražu neišlaikoma lygiavertės konkurencijos dvasia, nes partijos gauna nemažą finansinę paramą iš valstybės ir gali nesunkiai nugalėti visuomenės atstovus. Išskyrus atvejus, kai piliečiai skiria milžiniškas jėgas susitelkti, o tai yra retas reiškinys.

Neretai tie piliečių susivienijimai virsta tiesiog kokio nors turtingo vietos verslininko suburtu asmenų junginiu, turinčiu po rinkimų įgyvendinti jo interesus. Tokia padėtis, kai ne rajone ar miestelyje dominuojanti partija, o verslo grupė suformuoja savo sąrašą ir pateikia jį kaip visuomenininkų piliečių, o gal į skirtingus sąrašus įsiūlo savo žmonių, yra atskira problema. Jos šįkart nenagrinėsiu.

Kur kas svarbiau dabar suvokti, kas vyksta laikotarpiu tarp rinkimų rajonuose, miesteliuose, kur viena ar kita partija įgyja dominuojamą poziciją. Kadangi decentralizacijos ir savivaldos mechanizmas skelbia, kad vietos žmonėms aktualūs sprendimai turi būti priimti vietos valdžios, tai paliečia ir kadrų skyrimo klausimus. Suprantama, kai rinkimus laimėjusi partija nori turėti visus instrumentus savo politikai ir siekiams įgyvendinti. Tačiau pirmiausia tai pasireiškia savo partijos narių skyrimu į svarbiausias pozicijas savivaldybei pavaldžiose institucijose.

Pradedama nuo šilumos, energetikos, vandens ūkio, komunalinių tarnybų ir baigiama švietimo, medicinos, socialinių paslaugų įstaigomis. Arba ten dirbantiems žmonėms duodama suprasti: tapk MANO partijos nariu. Jeigu ne, eik lauk iš vietos, kurioje dabar dirbi. Apie kokią nors nepriklausomą nuomonę tokiose mūsų savivaldybėse jau nekalbu.

Verslininkams, dirbantiems tame rajone ar miestelyje, irgi leidžiama suprasti - jei nori, kad tavo projektui pritartų savivaldybės taryba, remk valdžioje esančią partiją. Arba tapk jos nariu, ypač jei ši partija rajone įsitvirtino ilgam. Svarbu ir tai, kad toks verslininkas nusipirktų vietos laikraštį ar televizijos kanalą ir rodytų, koks yra puikus meras ar merė ir kokie nevykę opozicijos atstovai.

Taip išvaloma erdvė kuriai nors vienai partijai dominuoti Lietuvos savivaldoje, o mūsų partijos, tarsi didžiosios valstybės pasaulinėje politikoje, pasiskirsto Lietuvos rajonus ir miestelius kaip savo įtakos sferas. Čia bus mano rajonas, o čia - tavo. Ši tendencija nepalietė tik didžiųjų Lietuvos miestų, kuriuose susikerta gerokai daugiau interesų ir įtakingos partijos nenori viena kitai nusileisti.

Savivaldybės žingsnis po žingsnio tampa partijų kunigaikštystėmis. Laikotarpiu tarp rinkimų jų pergalei yra išvaloma visa aplinka, o rinkimai tik formaliai įtvirtina vienos partijos dominavimą. Todėl kaskart, kai kuri nors partija po rinkimų ima džiaugtis, kad ne pirmus metus išlaikė savo įtaką viename ar kitame rajone, miestelyje, kyla klausimas: turime džiaugtis ar skambinti pavojaus varpais, kad mūsų savivaldoje yra daug ydų ir lygiavertė konkurencija dažnai ten nedvelkia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"