TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar šeima taps rudimentu?

2016 07 09 6:00

Esame tauta, potencialiai galinti gyventi laimingai, nes turime daug laisvių: mokytis, gydytis, dirbti, balsuoti, gyventi pagal poreikius. 

Tačiau nevaržoma laisvė neretai pavirsta į anarchiją, kurioje pasimeta ir pats žmogus. Pasimeta savo vertybių paradigmoje, jausmuose, pasirinkimuose. XXI amžiaus europietis, nestokojantis materialiojo gėrio, pasmerktas pasimesti savo pasirinkimo laisvėje. Būtų gerai, jei šiame pasirinkimo labirinte kas nors ateitų į pagalbą. O padėti žmogui galėtų ir turėtų valstybė.

Vienas šio amžiaus lemtingų pasirinkimų – šeima. Liberalėjanti visuomenė leidžia įvairias gyvenimo formas. Sunku dabar patikėti, kad šeimos be socialinės raidos nukrypimų atžala bristų į ežero dugną dėl baimės susilaukti vaikučio. Kiekviena šeima šiandien tokį įvykį sutiktų kaip laimę, tegu ir netikėtą. Priešingai – tarp jaunimo kitokiu, balta varna, jau laikomas jaunuolis, neragavęs visų gyvenimo malonumų. Juolab kad ir „jautrioji“ medicina žmogui ateina į „pagalbą“ visais gyvenimo momentais, neatmeskime, galvojant daugiau apie farmacijos pramonės uždirbtus pelnus, o ne emocines, psichologines, galų gale – fiziologines pasekmes. Gyvename nežabotos laisvės sąlygomis, tačiau nevaržoma laisvė turi pasekmes, pasireiškiančias didėjančiu nevaisingumu, apsigimimais, emociškai suluošintais žmonėmis. Čia vėlgi į „pagalbą“ ateina „jautrioji“ medicina, cheminiais preparatais ir už milžiniškus pinigus padedanti išgyti nuo fizinių ir psichologinių negalių.

Kuo čia dėta valstybė. Tai galbūt būtent valstybė turi ateiti kaip ta alma mater (motina maitintoja), priverčianti susivokti, kokią laisvę rinktis. Mūsų valstybė stipri krikščioniškąja tradicija, tvirtai laikančia savo rankose šeimos sanklodą. Mūsų visuomenės pastatas statomas šeimos pagrindu. Ir nieko čia nėra nei keista, nei nauja. Aristotelis dar IV amžiuje prieš Kristų valstybę kildino iš šeimos ir gyvenvietės.

Negausaus Lietuvos filosofijos žiedyno atstovas Antanas Maceina (XX amžiaus pabaiga) šeimą matė kaip mažą tautos miniatiūrą, kurioje glūdi visų tautinio gyvenimo sričių dvasinės moralinės užuomazgos. Tauta nulemia šeimos kalbą, kultūrinį gyvenimą, tačiau būtent šeimos dėka tauta atsinaujina ir išsilaiko.

Galų gale pažvelkime paprastai: koks būtų nuoširdžiausias tėvo ar motinos palinkėjimas savo atžalai – turėti gražią, laimingą šeimą. Nuo tavo asmeninės būsenos artimoje aplinkoje priklauso tolesnis kelias visuomenėje, karjeros sėkmė.

Tai kodėl smerkiamas mūsų Seimo pabandymas nors kartą pasielgti tikrai valstybiškai – nustatyti prioritetą, kaip turėtų vystytis mūsų valstybė? Manau, kad tai ne tik mūsų tautos atstovų teisė, bet ir pareiga.

Tiesa ir ta, kad visuomenė, dažnai netgi dirbtinai skatinama mums nedraugiškų jėgų, pasuka ne keliais, o klystkeliais. Destabilizuoti tautos moralę, tradicijas, vertybines nuostatas – taikliausias šūvis siekiant sunaikinti valstybę. O ir žmonėms, turint omenyje jų silpnybes pagundoms, užkoduotoms nuo Adomo ir Ievos, tai patogiau, lengviau, tačiau skaudžios pasekmės pajuntamos kur kas vėliau.

Į akis krito Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Aušros Maslauskaitės tyrimas, atskleidžiantis negailestingą statistiką: Lietuvoje apie 70 proc. visų pirmųjų partnerysčių sudaromos ne santuokoje. Estijoje šis rodiklis dar didesnis. Beveik visos pirmosios partnerystės pradedamos nesusituokus. Estijoje 58 proc. visų vaikų gimsta ne santuokoje. Lietuvoje – apie 30 procentų.

Tačiau tyrimais įrodyta, kad tokiam vaikui vaikystėje turėti abu tėvus tikimybė kur kas mažesnė nei santuokos įžadus davusioje šeimoje.

Estija pirmoji iš posovietinių šalių įteisino ir vienos lyties asmenų civilinę partnerystę, sulygino vienos lyties asmenų sąjungos ir sutuoktinių teises. Įstatymas įsigaliojo nuo šių metų. Apie panašaus įstatymo galimybę jau kurį laiką kalbama ir Lietuvoje, nes tai pagaliau nutrauktų spekuliatyvias diskusijas, kuriomis aplimpa Seimo bandymas įteisinti šeimos apibrėžimą.

Leiskime daiktus vadinti savo vardais. Jei visuomenė tiek pažengusi, kad yra norinčiųjų dėl tam tikrų priežasčių susieti savo gyvenimus ne šeimos saitais, o atitinkamais Civilinio kodekso straipsniais, tegu tai daro. Nors ir šiandien yra pakankamai juridinių priemonių, kaip dviem žmonėms susitvarkyti turtinius santykius. Vien pastudijavęs skyrybų bylas gali atrasti romano vertų istorijų, kai pragyvenus šeimoje sugebama įrodyti ir prisiteisti ne tik materialines išlaidas, bet ir moralinę žalą. Baigus skyrybų procesą sugebama vėl grįžti prie pradžios, motyvuojant moraliniu spaudimu ar neapsižiūrėjimu. Gal todėl kaip niekada populiari advokatų veiklos sritis – skyrybos.

Mūsų Seimo birželio 28 dienos pastangos šeimą apibrėžti per santuoką ir giminystės ryšį – realus parodymas, kad valstybė imasi lyderystės nubrėžti tam tikrus prioritetus, tačiau tikrai nesikiša ir nebando reguliuoti asmeninio gyvenimo. Šeima – tai susituokę vyras ir moteris, šeima – tai vaikas ir tėvas ar mama, tai seneliai ir vaikaitis. Šeima – visi tie, kuriuos sieja kraujo ryšys. Visais laikais taip buvo, tai įaugę į mūsų tautos šaknis. Kai žūdavo vaiko tėvai, auginti juos imdavo artimi giminaičiai. Dar nepraėjo nė šimtmetis, kai nebuvo nė kalbos apie kokius nors vaikų namus. Visi jautė pareigą savo kraujo giminaičiams.

Nuo mūsų visuomenės priklauso, ar leisime šeimai tapti rudimentu. Suprantama, kad daug kam patogu gyventi be suvaržymų, be atsakomybės, negalvojant apie pasekmes ateityje. Patogu, bet nemoralu, netgi nusikalstama. Mes patys kuriame savo valstybę, auginame jos medį, tręšiame, liejame ir paskui patys skiname savo darbo vaisius. Kiekvieno lietuvio pareiga stengtis, kad derlius būtų gausus ir saldus. Tačiau kad taip įvyktų, reikia įdėti daug asmeninių pastangų. Ką tik paminėjus Valstybės dieną, kai dar kartą priminėme sau esantys savo valstybės patriotai, didžiavomės savo valstybe, privalome pasistengti, kad kiekvieno mūsų indėlis į savo valstybės kūrimą būtų ilgalaikis, o ne vienadienis, paremtas pragmatizmu ir trumpalaike laime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"