TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar smurtas gali būti kultūros vertybė?

2016 01 11 14:03

Kai išgirstu arba perskaitau pasakymą „smurto kultūra“ – pastaruoju metu tai būna vis dažniau – nusistebiu šiuo naujadaru. Kas galėtų sieti smurto ir kultūros sąvokas?

Sausis ir prieš ketvirtį amžiaus buvo panašus kaip dabar: šaltis, šlapdriba, lemties grėsmė, žleganti okupantų tankų vikšrais ir... glaudžios Laisvės gynėjų minios šiluma. Buvau Lietuvos televizijos žurnalistė. Sausio 12-ąją dirbau aikštėje prie parlamento, dar neužimta televizija transliavo pokalbius su laisvės gynėjais, susirinkusiais iš visos Lietuvos: buvusiais tremtiniais, darbininkais ir inžinieriais, mokytojais ir žemdirbiais, aktoriais ir kunigais, motinomis ir tėvais, atėjusiais su vaikais, kad šie viską matytų ir niekada nepamirštų, jog čia sprendžiamas Lietuvos laisvės likimas, ir kiekvieno indėlis svarbus. Žmonės sakė atėję dėl savo vaikų ateities, dėl Tėvynės laisvės. Skambėjo prasmingi žodžiai, įvardijantys tikrąsias vertybes – Tėvynė Lietuva, Laisvė, Tauta, Istorija, Žemė, Duona, Vaikai, Ateitis ir viską suvienijanti Meilė. Kaip pamatas, teikiantis tvirtybės ir tikėjimo išsaugoti šias tikrosios kultūros prasmes, tai, kas skiria žmogų iš kitos Dievo kūrinijos.

Po kelių valandų atėjo Sausio 13-osios naktis, pareikalavusi kruvinų aukų prie televizijos bokšto. Apspangusių kareivių batai televizijos koridoriuose, sieros rūgštimi sulietas naujas studijos pultas ir ginkluoti omonininkai prie įėjimo, paryčiais – šarvuočiai parlamento prieigose. O laisvės gynėjai tebestovėjo pačių didžiausių vertybių – Tautos, Tėvynės, Laisvės – sargyboje.

Nors smurtas buvo čia pat, ginkluotų omonininkų ir tankų forma, tikrai niekam nebūtų atėję į galvą gretinti jo su kultūra. Smurtą įvardijome svetimybe, o baimę tramdėme maldomis ir dainomis. Jautėmės stiprūs, kultūringi, vienijami bendrų vertybių. Ir tikėjome būtent tokia Lietuva.

Paskui tokia svarbi vienybė ėmė blėsti. Kai kas padarė politinę karjerą ir net leido sau iš aukšto žvelgti į „megztąsias beretes“, nepajudinamai stovėjusias tarp parlamento gynėjų, pamiršę, kad jų Tikėjimas ir Malda už Tėvynę Lietuvą padėjo įveikti didžiausius smurto kalnus.

Ko gera, dar daugiau vienybės praradome, kai susižavėję „laukinio kapitalizmo“ galimybėmis išmokome sakyti: „Tai ne mano problema.“ Ir palikome likimo valiai tuos, kurie, sugriuvus senosioms struktūroms, ypač kaime, tiesiog nebuvo pasirengę savarankiškai gyventi. Pamažu jie liko be mokyklos, medicinos punkto, pašto, nes šios įstaigos tapo nuostolingos. Parduotuvės, kuriose galima pragerti socialines pašalpas, nenuostolingos, o tolimuose rajonų centruose dar išlikusių gydymo įstaigų toks jau „pašaukimas“ – ne tik gydyti, slaugyti pagaliau jas pasiekusius žmones, bet ir spręsti socialines problemas. Juk neišvarysi sergančio, vienišo, neįgalaus...

Tai nereiškia, kad Lietuvos kaimas yra žuvęs. Yra jame ir nemažai darbščių ūkininkų, išpuoselėtų klestinčių ūkių, net kultūros židinių. Tačiau tik ten, kur yra entuziastingų ir sąmoningų tų vertybių puoselėtojų.

Tačiau dabar – ne apie juos, o apie tuos, kuriuos vadiname atskirties žmonėmis ir kuriuos dažniau matome komercinių televizijų laidose. Kalbama apie didelius tokių laidų reitingus ir teigiama, jog jų vedėjai „gelbėtojai“ daro gerą darbą, kai priverčia girtuoklį keliais apeiti aplink sukiužusią trobą ir atsiprašyti engiamos motinos arba sugyventinės (teisėtų žmonų ten beveik nėra, nes vienišoms motinoms skiriama daugiau pašalpų), arba, surinkę jo menką mantą į šiukšlių maišą, išveža tolyn nuo namų kaip kokį Brisių į mišką paklaidinti. Tokių laidų „veikėjai“ – palaikių, vėjo perpučiamų trobų gyventojai – seniai be darbo ir vilties. O iš kur jos pasisemti geriančių tėvų atžaloms arba tiems, kurie užaugo valdiškuose internatuose. Nei amato, nei užsiėmimo, net į užsienį nėra už ką išvykti...

Tiesa, vieno dalyko daugeliui gamta nepašykštėjo: vaikai gimsta. Tačiau nemylimi, nelaukiami, negalvojant nei kaip, nei už ką juos išmaitinti, užauginti. Ar gali tokioje aplinkoje tarpti kas nors kita, išskyrus smurtą, priklausomybes, silpnaprotystę, savižudybes? Akivaizdu, kad ne. Norint ką nors pakeisti, reikėtų daug nuveikti. Visų pirma, šalinant tokio gyvenimo priežastis. Akivaizdu, kad užsižaidėme, metų metus teikdami tiems žmonėms socialinę paramą ir ne visada jų vertinamą labdarą, užuot ugdę jų savarankiškumą ir atsakomybę. Kaimui būtinai reikia darbo, gydymo įstaigos ir lengvai pasiekiamo kultūros židinio, o ne vien alkoholiu prekiaujančios parduotuvės. Prievartinis gydymas nuo alkoholizmo – vienas dar nelabai ryžtingas žingsnis bent jau skausmingiausio smurto mažinimo link.

Ar pavyks prie kiekvienos probleminės šeimos pristatyti po socialinį darbuotoją, nors universitetai jų yra parengę pakankamai? Prisikviesti tokius tėvus į mokymus apie vaikų auklėjimą, kurių, kaip teigia įgudusieji rašyti europinę paramą užtikrinančius projektus, esą labai pageidauja kaimo žmonės? Netrukus pamatysime.

Jeigu norime vadintis brandžia visuomene, privalome pripažinti, jog ne visi esame stiprūs fiziškai ir emociškai arba turime artimų žmonių palaikymą, ne visi esame išsimokslinę, konkurencingi ir verslūs. Tas „mažasis, pilkasis, paprastas žmogus“ egzistuoja visose valstybėse ir visuomenėse. Visuomenės solidarumo principo esmė ir yra ta, kad stiprioji, sąmoningoji visuomenės dalis, kuriai priklauso ir politikai, tokiam žmogui turi ištiesti nuoširdžios, o ne deklaruojamos pagalbos ranką. Kad nepradėtume manyti, jog mums, ketvirtį amžiaus gyvenantiems nepriklausomoje Lietuvoje, normalu susitaikyti su smurto kultūra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"