TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar sovietų "balvonų" nekeičia savi "balvonai"?

2015 07 28 6:00

"Lietuvos žinias" ir žmones, palaikiusius redakcijos poziciją nukelti ,,balvonus“ - sovietų okupaciją primenančias skulptūras nuo Vilniaus Žaliojo tilto, sostinės naujoji valdžia išgirdo. Praėjusią savaitę šis darbas baigtas. Lieka klausimas: o kas toliau?

Kaip rodo prieš 25 metus nepriklausomybę atkūrusios mūsų valstybės patirtis, pašalinus sovietinius paminklus, bent sostinėje dažnai nieko neįvyksta. Nors yra viena išimtis. Išvežus iš aikštės, esančios prie Vyriausybės rūmų, generolo Ivano Černiachovskio paminklą, po ilgų vargų čia buvo įamžintas vienas mūsų tautinio atgimimo pradininkų, "Tautiškos giesmės“ kūrėjas Vincas Kudirka. Bet tai padaryta tik tautiškai susipratusios visuomenės iniciatyva. Žinoma, gerai, kad valdžia netrukdė.

Visos kitos erdvės ir vietos, kurias sovietinė valdžia buvo sąmoningai pasirinkusi savo ideologijai Lietuvoje įtvirtinti, liko tuščios arba užpildytos tokiomis skulptūromis, kurios nekelia jokio panašaus jausmo savo valstybei kaip Latvijos sostinėje Rygoje stovintis Laisvės paminklas (beje, sovietiniais metais jo nugriauti nedrįsta) ar Kaune atkurti tarpukario laikų paminklai "Laisvei" ir didžiajam kunigaikščiui Vytautui.

Praėjus 25 metams, Vilniuje su žiburiu tektų ieškoti mūsų valstybę įprasminančių paminklų, jei ne jau minėtas paminklas V. Kudirkai, užsienio lietuvio Vytauto Kašubos dovanotas kunigaikščio Gedimino paminklas ir skvere prie Nacionalinio muziejaus pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Netrūksta nuomonių, kad kuriant kai kuriuos jų neišvengta modernizmo akcentų, kurių, statant paminklus istorinėms asmenybėms ar svarbiausiems istoriniams įvykiams, stengiamasi naudoti kaip galima mažiau.

Sovietų Lietuvos kūrėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklas buvo svetimkūnis Vilniaus Rotušės aikštėje, kaip ir šalia Vilniaus universiteto rūmų Saulėtekyje stovėjęs paminklas Leninui ir V. Kapsukui. Vargu ar būtų buvę prasmės ką nors vietoj jų statyti atkurtos nepriklausomybės metais. Tačiau Lukiškių aikštė, pašalinus Lenino paminklą, ir kitos sostinės erdvės yra tarsi gėdos ženklas šių dienų Lietuvai. O juk valstybė, nesugebanti įamžinti savo istorijos, didvyrių, gerokai pakerta savo šaknis.

Įdomiausia, kad sutvarkius vieną svarbiausių miesto erdvių - Lukiškių aikštę, būta ir sąlygos pakloti tokį grindinį, kad kiemsargiai galėtų nesunkiai surinkti šiukšles ir lapus. Keista, kad vis dar nerandama galimybių toje erdvėje užtikrinti piliečių teisę pagulėti ant žolytės ir turėti reprezentacinę istorinę vietą.

Negalėjau nesistebėti, kai nugalėjo pasiūlymas tokioje vietoje pastatyti nieko nesakančią "Tautos dvasią". Taip ir pagalvojau: pereikite Gedimino prospektą į kitą pusę ir pažiūrėkite, kaip mažomis išlaidomis galima palikti prasmę turintį akcentą. Ir tikrai dar ir dvasią. Ten, iš visos Lietuvos suvežus riedulius, buvo sukurta piramidė prie buvusių KGB rūmų. Negi negalima, valstybei skyrus pinigų, sukurti ką nors tokio, kas jaudintų kiekvieno žmogaus širdį bei stiprintų ryšį su Lietuva?

Kiekvienos valstybės sostinėje yra aikščių, kuriose stovi būtent tokie paminklai. Akcentai yra labai svarbūs valstybei ir tautai. Dabar Vilniuje taip sutvarkyta erdvė yra tik aplink Katedrą ir Valdovų rūmus. Tai labai svarbu pažymint seną, garbingą Lietuvos istoriją. O kur vėlesnės mūsų valstybės istorijos įprasminimas? Bet galbūt ne toks, kaip paminklas Lazdynų Pelėdai skvere prie Jaunimo teatro, kai ne vienas gali tik iš užrašo suprasti, jog taip čia yra įamžintos dvi Lietuvos rašytojos.

Jeigu paeitume keletą žingsnių į priekį, pamatytume, kaip gana nepalankioje erdvėje, netoli turgaus, ukrainiečiai pastatė jaukų paminklą savo nacionaliniam simboliui Tarasui Ševčenkai. Arba pažiūrėkime, kaip sovietų laikais statyti paminklai mūsų kultūros šviesuliams Kristijonui Donelaičiui ir Žemaitei. Abu jie irgi yra Vilniuje.

Dėl skonio nesiginčijama, bet tenka pripažinti, kad ne vienas sovietų laikais sukurtas paminklas, jeigu tai nebuvo serijinė Lenino ar sovietų kario statula, turėjo ne tik ideologinį aspektą. Pirmenybę teikiant ideologijai, reikalauta dar ir meninio lygio.

Tautiško jaunimo grupė "Pro Patria" siūlo Žaliojo tilto "balvonus" pakeisti paminklais Vasario 16-osios Akto signatarams. Bet ant tiltų statomos tik alegorinės ir šventųjų skulptūros. Sovietai ant Žaliojo tilto pasirinko tarpinį variantą pagal savo ideologiją.

Žiniasklaidoje atsirado ir siūlymų šį tiltą paversti Holivudo filmų herojų vieta. Tai tik rodo, kad iki šiol neretai trūksta suvokimo, kas yra svarbu mūsų tautinei atminčiai.

Blogai, kad sostinėje iki šiol beveik nėra paminklų Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjams ir gynėjams. Labai tikiuosi, kad atsiras ne tik biustai, kaip dabar siūloma pagerbti Joną Basanavičių. Kita vertus, matydamas kai kuriuos Vilniuje jau pastatytus paminklus istorinėms asmenybėms ar jų projektus, svarstau, kaip jie atrodys vietoj nuverstųjų. Ar sovietų "balvonų" nepakeis šių dienų "balvonai"? Jeigu vis dar trūksta suvokimo, kaip įprasminti mūsų istoriją, ieškokime tarpukariu nespėtų įgyvendinti projektų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"