TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar svarbi kandidatų į ministrus kompetencija

2015 05 19 6:00

Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad iki kito savaitgalio Lietuva, nepaisant pauzės, kurią bando laikyti prezidentūra, turės naują švietimo ir mokslo ministrą. Šio ministro skyrimas tapo savotišku politiniu trileriu, kurio tąsa nenaudinga nei premjerui, nei prezidentei, nei Lietuvai.

Lietuvos valstybė pati atrodo nevykusi, kai, esant gana įtemptai išorinei padėčiai, nesusitariama, kas turėtų užimti ministro kėdę. Ką tokiu atveju galima pasakyti apie visą Vyriausybę, valdančiąją koaliciją, jos santykius su prezidento institucija ir apskritai apie valstybės valdymą? Turime pripažinti, kad ši istorija atskleidė daug Lietuvos politikos ydų.

Iki šiol viešojoje erdvėje daugiausia diskutuota apie kandidatų į ministrus skaidrumą. Lietuvoje, nors ir po ilgo delsimo, priimti teisės aktai, užtikrinantys reikiamas prevencines poveikio priemones. Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) buvo suteiktas svarbus vaidmuo teikiant pažymas aukščiausiajai valdžiai apie siūlomų kandidatų tinkamumą dirbti.

Tačiau liko neįvertinti keli aspektai, kurie ir sukėlė audrą. Visų pirma, tai - STT ir kitų specialiųjų tarnybų atsakomybė už informacijos pagrįstumą jų teikiamose pažymose. Juk tais atvejais, kai informacija pateikiama remiantis ne tik faktais, bet ir ir gandais, pažyma gali sugriauti žmogaus karjerą. Taip pat būtina pateikti vienodo turinio pažymas prezidentei ir premjerui, sprendžiantiems dėl ministro skyrimo.

Pagal Konstituciją Vyriausybės vadovas prezidentei teikia ministro kandidatūrą ir, jei nėra duomenų apie tai, kad asmuo netinkamas šioms pareigoms, prezidentė kandidatūrą patvirtina. Esame parlamentinė-prezidentinė valstybė, todėl svarbiausias yra Seimo valdančiąją daugumą sudarančių partijų ir Vyriausybės vaidmuo. Prezidentui paliktas labai svarbus saugiklio vaidmuo, jei premjeras padarytų ką nors "ne taip". Tačiau tokiu atveju turėtų būti žinomi ir motyvai.

Todėl prezidentė ir premjeras privalo aiškiai argumentuoti, kodėl vienas ar kitas asmuo nebuvo paskirtas, arba (jei to negalima padaryti, nes riboja slapta informacija) jie turi neskelbti kandidato į ministrų pavardės, kol asmuo nepatvirtintas. Priešingu atveju apkaltintam neskaidria veikla asmeniui reikia palikti galimybę susipažinti su informacija, kuo jis kaltinamas, kad jis galėtų apginti savo reputaciją.

Tačiau aukščiausių politikų skaidrumas yra tik vienas reikalavimų galimam kandidatui į ministrus aspektų. Iki ministro Dainiaus Pavalkio atleidimo iš pareigų ir naujojo ministro skyrimo nieko nekalbėta apie jo kompetenciją, kaip sąlygą eiti pareigas. Darbo partija nepaaiškino, ką jų partijos deleguotas ministras eidamas šias labai svarbias valstybėje pareigas darė netinkamai, o ir dabar nesakoma, kokią kompetenciją privalo turėti naujas kandidatas į ministrus. Tai irgi atveria galimybes įvairiai manipuliuoti tvirtinant ar atmetant galimo ministro kandidatūrą. Principas, kad kandidatas tinka ją delegavusiai partijai ir premjerui, kuriam daugiausia teks dirbti su ministru, yra labai svarbus, tačiau, matyt, toli gražu nepakankamas.

Apie D. Pavalkio mokyklų politikos menką suvokimą buvo nemažai rašyta, todėl galima numanyti, kodėl šis ministras buvo atšauktas. Vis dėlto jo darbo klaidų įvardijimas leistų išvengti jų pakartojimo ir esant naujam ministrui. Juk problema - ne tik šis ministras, bet ir komanda, kuri nepajėgė padėti D. Pavalkiui (beje, iki tol dirbusiam aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos srityje) gerai atlikti savo pareigas.

Paskui į ministrus buvo pasiūlytas Vydas Gedvilas. Šis politikas taip pat yra dirbęs aukštojo mokslo srityje, buvo tuometinės Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektorius, vėliau - Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas. Tačiau ir jis netiko. Nedrįsčiau teigti, kad V. Gedvilo kandidatūra prezidentūrai nebuvo priimtina dar ir dėl to, kad ministras bei viceministrai vėl būtų iš aukštojo mokslo srities, o mokyklų politiką tektų reguliuoti vienai viceministrei. Beje, jei kandidatai į ministrus būtų parenkami remiantis profesine kompetencija, ir apie tai reikėtų pagalvoti. Tačiau prezidentūrai D. Pavalkis tiko, nes ministrų kompetencijai keliami ir kiti reikalavimai, tarp jų - tai lojalumas asmeniui, kuris jį paskyrė.

Pasirinktas kelias, kai ministru tampa politikas, kuriam prieš imantis šių pareigų nebūtina suvokti suvokti ministerijos problemas. Tada visa potencialaus ministro kompetencija suvedama tik į asmens politinio gyvenimo patirtį ir jo svorį bei įtaką partijoje, arba sugebėjimą įtikti jį ministru skiriančiai valdžiai.

Partijos, formuojančios Vyriausybę, nori, kad niekas kitas nenurodinėtų joms, ką skirti ministru, jeigu jis politiškai kompetentingas ir už jo nugaros nesivelka šešėlis. Šis kelias turi ir pranašumų, ir trūkumų. Deleguodama tokį žmogų į ministro pareigas partija prisiima ir atsakomybę už jo veiklą. Tačiau tokiu atveju ministru gali tapti asmuo, kuris tik pradėjęs eiti šias pareigas ims gilintis į šią sferą, o tai - didelė prabanga mūsų mažai valstybei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"