TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar teismų nepriklausomumas reiškia teisėjų neklystamumą?

2012 01 25 9:00

Kaskart, kai tik kas nors suabejoja teismo sprendimo teisingumu, "elitiniai" teisėjai suūžia kaip širšilai ir puola ginti ne teisingumą, o savo širšmašnę: "Nedrįskite kėsintis į demokratijos šerdį - teismų nepriklausomumą, teisėjo neliečiamumą ir... neklystamumą!"

Jeigu kritikos žodis skiriamas paskutinei teismo instancijai, kurios procesinio dokumento pabaigoje parašyta, kad nutartis galutinė ir neskundžiama, tokia kritika "elito" vertinama kaip šventvagystė, nes neva suabejota ne žmogaus teiginiais, o Dievo valia.

Nesu nuodugniai susipažinęs nei su velionio Drąsiaus Kedžio dukrytės galimo tvirkinimo byla, nei su Vytauto Pociūno galimo nužudymo aplinkybių prokurorų vertinimais, nei su botelių kenksmingumu Kuršių nerijai, tad dėl šių ginčų nesiryžčiau reikšti savo kategoriškų vertinimų. Bet pagal informaciją, kuri yra patekusi į viešąją erdvę, sveikas protas sako, kad kai kurios teisėsaugos išvados gana primityvios: čia tarp aplinkybių ir dalies teisininkų išvadų bei prielaidų trūksta loginio ryšio, jos prasilenkia su paprotine ir profesine teisėjauta.

Tačiau turiu bylą, su kuria esu susipažinęs daug nuodugniau ir plačiau, nei bet kuris prie jos prisilietęs prokuroras ar teisėjas. Todėl remdamasis jos pavyzdžiu visiškai atsakingai galiu pareikšti, kad didžiulė klaida tapatinti teismų nepriklausomumo principą su Lietuvos teisinės sistemos atitikimu šio principo tikslams, o juo labiau su kasacinės ar kitos galutinės teismo instancijos teisėjų neklystamumu. Dėl to įstatyminis susitarimas, kad teisingumą valstybėje vykdo vien teismai, visapusiškai pateisinamas tik visuomenės kontroliuojamos (teisėjai renkami, bendruomenės atstovai dalyvauja teismų procesuose, teisėjai dirba kadencijų principu ir pan.) teismų sistemos atveju.

Uždara (klaninė) teismų sistema ir niekam neatsiskaitantis teisėjų luomas neturi galimybės neišsigimti, nes, nesant jokių konkurencinių grėsmių ir kontrolės, biologiniai ar socialiniai organizmai ilgainiui ima parazituoti. Kad tokia situacija susidariusi Lietuvos valdžios sistemoje, bandysiu parodyti keliais pavyzdžiais.

2005 metais valstybės nustatyta tvarka, turint visus reikiamus leidimus buvo pradėtos statybos. Investavus didelę dalį lėšų į suprojektuotą objektą, prasidėjo įvairių tikrinimo komisijų antplūdis. Nenustačius pažeidimų, vaikų vasaros poilsiui skirtas objektas judėjo į priekį. Įgavus jam aiškesnius kontūrus, prasidėjo turto prievartautojų antpuolis - reikalauta pusvelčiui parduoti objektą. Viskas baigėsi gąsdinimais paspausti statytoją per prokurorus. 2006-ųjų pabaigoje statytoją pasiekė informacija, kad Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo galimų pažeidimų paiešką. 2007 metų liepos 26 dieną Vilniaus apygardos teisme gautas ieškinys 

(2007-07-26 reg. Nr. 740) su prokuroro reikalavimais, neva ginant viešąjį interesą. Be kitų reikalavimų, ieškovas (prokuroras) prašė panaikinti 2005-03-08 išduotą statybos leidimą. Pagrindinis argumentas, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą, buvo tai, kad (cituoju) "...regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys", todėl "...statyba grubiai pažeidžia TINP individualųjį apsaugos reglamentą". 

Vilniaus apygardos teismas, matydamas ieškovo argumentų absurdiškumą, 2008-07-17 sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovui apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas daugiau kaip pusantrų metų ieškojo, kaip įtikti prokurorams ar turto prievartautojams. Dviem kolegijų pranešėjams nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, 2010 metų balandžio 6 dienos sprendimu teisėjų kolegija (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Donatas Šernas), nerasdama kitų motyvų statybos leidimui panaikinti, galų gale pakartojo ieškovo nesąmonę, kad pastatas, pavadintas regykla, (cituoju) "... niekaip neatitinka Reglamente numatytos apžvalgos aikštelės (regyklos) sąvokos, taigi tokio statinio statyba prieštarautų TINP planavimo schemos sprendiniams", nes pagal Reglamentą apžvalgos aikštelė (regykla) (cituoju) "...skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys".

Turint galvoje, kad yra įstatyminė "žemės" sąvoka ir ji skamba taip: "Žemės plutos (litosferos) dalis, apimanti Lietuvos Respublikos žemės paviršiuje esančius sausumos plotus bei paviršinius vidaus ir teritorinius vandenis ir apibrėžiama gamtinėmis bei ūkinėmis charakteristikomis" (Žemės įstatymo 2 str. 6 dalis), o litosfera apibūdinama kaip "kietoji Žemės rutulio sfera, apimanti Žemės plutą ir viršutinės mantijos viršutinę dalį", peršasi mintis, jog pagal teismo sprendimo autorių statinys (regykla) arba kabo ore, arba jo pamatai siekia skystuosius Žemės klodus. Tokią išvadą galėjo padaryti tik visiškas neišmanėlis ar ciniškas piktnaudžiautojas tarnyba, kuriam bet kuriuo atveju ne vieta tarp teisingumo vykdytojų.

Jeigu toks teismo sprendimas būtų buvęs panaikintas arba bent pakeistas, galima būtų manyti, kad tai atsitiktinumas, o ne sisteminė teismų yda. Deja, taip nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (AT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (kolegijos pranešėjas Egidijus Laužikas) 2010 metų spalio 6 dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 absurdu persunktą apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Žinoma, nutarties autorius AT dokumente tos nesąmonės, kurią apeliacinės instancijos teismo sprendimo autorius buvo įrašęs savo "šedevre", nekartojo. Jis nuėjo faktinių duomenų klastojimo keliu, pateikdamas prielaidą, kad neva  keliuose dokumentuose (Statybos įstatymo 2 str. 2, 4 dalys ir kt.) regykla apibrėžta kaip nesudėtingas statinys. Patikrinus nutartyje pateiktas nuorodas į norminius aktus paaiškėjo, kad nutarties autorius įžūliai melavo - nė viename jo nurodytų dokumentų nekalbama apie regyklą kaip apie nesudėtingą statinį. Įdėmiai peržiūrėjus minėtą AT nutartį buvo aptiktos dar septynios faktinių duomenų klastotės, kuriomis bandyta "pridengti" paliktą galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriam priimti išeikvota gana daug teisėjų ir kitų proceso dalyvių darbo laiko, o už tą darbą sumokėta šūsnys pinigų, praėjo daugiau kaip pusantrų metų, tačiau teismo sprendimo niekas nevykdo, nes nė vienas proceso dalyvis nežino, kaip vykdyti absurdu ir įstatymų pažeidimais grindžiamą AT sprendimą. 

Niekieno teisėtų interesų neginantis teismo sprendimas, kuriuo beprasmiškai įšaldytos milijoninės investuotojų lėšos, manytina, neturėtų būti neribotą laiką toleruojamas bent jau ekonominės krizės sąlygomis. Bandydamas išjudinti situaciją iš įšalo gniaužtų, kreipiausi į sprendimą priėmusį teismą, prašydamas išaiškinti, kaip jis turėtų būti vykdomas. Sprendimą priėmusi teisėjų kolegija savo 2011-12-11 nutartyje pažymėjo, kad sprendimo rezoliucinė dalis savo turiniu yra aiški, todėl teismas neturi teisės aiškinti, kas ir kaip jį turėtų vykdyti. Kadangi LR Civilinio proceso kodekso (CPK) 278 str. 4 dalyje pasakyta, jog dėl teismo nutarties sprendimo išaiškinimo gali būti duodamas atskiras skundas, su tokiu procesiniu dokumentu buvo kreiptasi į aukštesniąją instanciją. Tačiau AT savo 2012-01-06 nutartimi nurodė, kad šis teismas nagrinėja tik kasacinius skundus. Iš to reikėtų suprasti, jog dalis procesinių normų CPK užrašytos vienaip, o skaitytinos, teisėjų nuomone, kitaip.

Kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai, išgirdę kokį nors "stebuklą" iš teisėsaugos srities, kartais nustemba, o kartais ima priekaištauti, kad piliečiai slepia žinomas negeroves, todėl nutariau tai paviešinti. Į žemę, tariamai, nesiremiančio statinio atsiradimą teismo sprendime, taip pat kitas negatyvias aplinkybes apibendrinau ir 2011 metų birželio 28-osios raštu, pavadinęs tai "Lietuvos teismai - nacionalinės ekonomikos spąstai", kreipiausi į prezidentę, Seimo pirmininkę, premjerą bei Teisėjų tarybos pirmininką. Pažymėtina, kad  iš visų institucijų gavau atsakymus. Visų institucijų kanceliarijos, išskyrus Teisėjų tarybą, atsakė atmestinai formaliai. Kadangi Teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus atsakymas buvo gana išsamus, ištrauką iš jo pacituosiu: "... o būtų privalu nurodyti konkrečius neveiksmingos kontrolės, tyčinio broko, piktnaudžiavimo padėtimi faktus. Pasikliaujant Jūsų profesiniu autoritetu ir darant prielaidą, kad advokatui tikrai žinomas teisėjų drausminės, civilinės ir baudžiamosios atsakomybės mechanizmas, nematyčiau jokių trukdžių pasinaudoti juo, jeigu tam būtų teisinių prielaidų. Kol kas rašte išdėstytoji nuomonė, nesutampanti su teismo argumentacija, vertintina kaip galima paskata teisinei diskusijai."

Lietuvos žmonės, ar akivaizdus absurdas ir melas konkrečiuose teismo procesiniuose dokumentuose yra dalykinės diskusijos objektas? Su kuo ir apie ką tokiais atvejais galima diskutuoti, kai teismo nutartyje parašyta, jog ji galutinė ir neskundžiama? Kadangi man pritrūko vaizduotės, padiskutavau savita forma, pavadinęs tai "Nužmogėjimai" (pridedu). 

Taigi matydamas tokį kai kurių teisėjų, apsimetusių tešlagalviais, požiūrį į žmogų, teismą, valstybę, kurios vardu skelbiami teismų verdiktai, negaliu ginti teismų absoliutaus nepriklausomumo principo. Ar piktavališką melą teismo sprendime, kuriuo dažnai keršijama už ginčo šalies psichologinį ar turtinį negalėjimą papildomai apmokėti teisėjo "darbo", galima laikyti galutiniu ir neskundžiamu? Ar teismai gali būti nepriklausomi nuo sveiko proto, padorumo, profesinės etikos ir pilietinės teisėjautos?

Advokatas Jonas IVOŠKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"