TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar tikrai už visus jau pagalvota?

2007 12 18 0:00

Žinoma ekonomistė, europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė, kritiškai žvelgdama į Lietuvą 2008-ųjų išvakarėse, vis dėlto paradoksaliai daro optimistinę išvadą: Lietuva savo ekonominėmis problemomis Europos Sąjungos kontekste nėra unikali, tik linkusi mistifikuoti energetiką, pernelyg atlaidi savo politikams ir praradusioms visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijoms. Tačiau Lietuvos žmonėms nėra fatališkų ekonominių priežasčių su nerimu sutikti Naujuosius metus.

Nors Lietuva jau trečius metus gyvena Europos Sąjungoje ir ekonominiai pokyčiai akivaizdūs, lietuviška vertybių skalė vis dar sužymėta senuoju laiku. Vilniuje turistai pasigenda tokios įprastos Vakarų Europos sostinėse Kalėdinės mugės, kur susirenkama pabendrauti, susitikti su draugais, prisiminti praėjusius metus. Lietuvoje prioritetas teikiamas vizitams į prekybos centrus, jie diktuoja madas, o pastaruoju metu, atrodo, tvarko ir šalies politinį gyvenimą. Kam bendrauti ir svarstyti, jei už visus jau pagalvota?

Todėl palyginus Lietuvos ir kitų ES šalių spaudos puslapius ir televizijos laidas, kyla abejonių, ar Lietuva yra ES informacinės erdvės dalis, nes dažniausiai visi procesai vertinami pagal siaurą nacionalinę programą, dažnai nesuvokiant europinio ir globalaus konteksto.

Dėl to nesinori kaltinti žurnalistų, atsidūrusių vos ne prekybos tinklų kasininkių vietoje - šeimininkas tas pats, minimali alga, socialinių garantijų nėra. Ar verta stengtis, jei gali nieko negalvodamas mechaniškai spausti klavišus kopijuodamas etikečių (spaudos pranešimų) tekstus?

Todėl lengvai įsigali nežinia kieno sukurti stereotipai - nepasitikėjimas savo šalimi, tikėjimas Rusijos vadovų galia ir įtaka, nepaisant vykstančios Kremliaus klanų kovos, manymas, kad draugiški ryšiai su Baltarusija yra būtini, atsiliepiant į nežinia kieno puoselėjamą mintį, jog Sovietų Sąjungą dar galima atkurti kur nors Belovežo girioje. Vakarų pasaulis pristatomas tik vartotojiškos visuomenės požiūriu, pabrėžiant jo didėjančią priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, nors "Gazprom" pats taip pat priklausomas nuo Turkmėnijos dujų ir jų kainų politikos. Svarbiausia diegiama mintis - pakeisti nieko negalima, o ir kam keisti, jei spalvinguose žurnaluose ponai ir taip puikiai gyvena?

Pirmiausia reikėtų paneigti nuomonę, kad Lietuvos ekonominės negandos yra išskirtinės - mes esame bendros Europos rinkos dalyviai ir visų šalių rūpesčiai labai panašūs. Ir Lietuvoje, ir kitur daug kalbama apie finansų rinkų problemas bei apie prasidėjusį nekilnojamojo turto kainų mažėjimo įtaką ekonomikai.

Daugumos specialistų nuomone, auganti paklausa žaliavoms ir kitiems produktams besivystančiose Azijos valstybėse netrukus ims skatinti infliaciją ir Europoje, tad ieškoma geriausių būdų, kaip su tuo kovoti.

Daug rūpesčių dabar turi Didžioji Britanija ir Vokietija, nes į krizę pateko pora jų stambių bankų. Švedijoje dėl rimtų pažeidimų teko nušalinti vieno didžiausių investicinių bankų vadovybę (bankas buvo vyriausybės patarėjas privatizavimo klausimais). Ispanijoje infliacija didžiausia per 10 metų, pradėjo mažėti būsto kainos ir ekspertai gąsdina, kad sulėtėjęs ekonomikos augimas gali visai sustoti. Airijos vyriausybė tikisi, kad žymaus būsto kainų mažėjimo padės išvengti praturtėję emigrantai. Paradoksas - mūsų nekilnojamojo turto verslo atstovai prognozuoja, kad emigrantai pirks namus Lietuvoje, o airiai - Airijoje. Būsto pirkėjai ES gali sulaukti tikrai daug gerų pasiūlymų.

Mes skiriamės nuo kitų ES šalių tik savo požiūriu į vartojimą - jos norėdamos stabilizuoti ekonomiką siekia jį padidinti, o mes ieškome būdų jam pristabdyti. Nors skubotų išvadų apie Lietuvos vartojimo bumą daryti nevertėtų, užsienio analitikai, beje, ir Lietuvos, pamiršta įvertinti vieno paprasto ekonominio veiksnio - vadinamojo prisivijimo (catch-up) - efekto įtaką. Užsieniečiams mūsų vartojimo skaičiai atrodo dideli, nes perkame daugiau negu jie, bet taip ir turi būti, jei mes juos norime pasivyti. Daug metų neturėjusi galimybių įsigyti reikalingų prekių, šiek tiek prakutusi Lietuva skuba pasivyti kitus. Žemdirbiai su ES subsidijomis apskritai tapo vos ne nauja vartotojų kategorija - anksčiau jie tiesiog neturėdavo pakankamai lėšų net pragyventi.

Tačiau pirkimo vajus pamažu turėtų prislopti, nes kiekvienais metais niekas šaldytuvų nepirks ir butų neremontuos. Ir kiek tų naujų namų ir butų reikia, kai gyventojų Lietuvoje mažėja?

Apskritai kalbėti apie valstybės bankrotą, kai mes kasmet turime garantuotą ES paramą, viršijančią 3 mlrd. litų - mažų mažiausiai juokinga. Lietuva tikrai neturi unikalių, rimtų ir neišsprendžiamų problemų ekonomikos ir finansų srityje. Tiesiog jų spręsti nėra kam.

Dažnai tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, lyginama su 1999 metais, kai problemos pasaulio finansų rinkose ir ypač Rusijoje skaudžiai atsiliepė mūsų ekonomikai (tada pesimistiškiausias prognozes taip pat platino šalių kaimynių bankų ekspertai). Nė viena iš tų prognozių neišsipildė, tačiau bankų klientai po to turėjo puikią progą įsigyti atpigusio turto Lietuvoje.

Racionaliai vertinant, Lietuva NIEKADA nebuvo atsidūrusi ties finansų krizės slenksčiu, ir tai liudija to meto finansų sektoriaus rodiklių analizė. Teko girdėti labai daug versijų, kaip 1999 metais Lietuvą nuo krizės vienas ar kitas politikas išgelbėjo. Tegul tai lieka tų politikų sąžinei, tačiau istorija buvo labai paprasta: tada buvo parduodama "Mažeikių nafta", todėl politikai buvo paskendę savo reikaluose ir niekas nebesirūpino Lietuvos skolų išpirkimu bei skolinimosi politika. Užsienio bankų atstovai Lietuvoje nebežinojo su kuo kalbėtis, investicinis aktyvumas buvo sumažėjęs dėl tvyrančio netikrumo. Kai tik atsirado veiksni Vyriausybė, finansų rinkos iš karto nusiramino.

Dabar situacija daug kuo primena tuos metus - vėl įgyvendinamas didžiulis energetinis projektas, yra tam tikrų ūkio problemų, formaliai Vyriausybę lyg ir turime, bet realiai Lietuvai vadovauja interesų grupės, todėl priimami sprendimai yra padriki, sveika logika sunkiai suvokiami ir kelia tiek gyventojų, tiek investuotojų nepasitikėjimą.

Jei Lietuvoje ir yra krizė, tai yra pasitikėjimo valdžios institucijomis krizė. Kaip ir 1999 metais.

Įdomu, kad abiem atvejais ji sutampa su energetinių objektų pardavimu. Greičiausiai tai rodo, kad didelių ir sudėtingų projektų įgyvendinimas labiausiai apnuogina valdžios bejėgiškumą ir kompetencijos stoką. Kaip ir 1999-aisiais, taip ir 2007 metais susikaupusių problemų negalima išspręsti be politinių pokyčių.

Ekonominiai lūkesčiai yra labai susiję su politiniais lūkesčiais, ir jei valstybės institucijos negali apginti viešo intereso, užtikrinti piliečių saugumo, tai pasitikėjimas ekonomika taip pat menksta.

Vokietijoje ir Prancūzijoje po rinkimų, kai atsirado solidūs lyderiai, ekonominiai lūkesčiai sparčiai pasikeitė, nors ekonominė padėtis per trumpą laiką negalėjo labai pasikeisti. Tiesiog naujieji vadovai pateikė visuomenei aiškius šalies raidos planus ir taip suteikė progą gyventojams ramiai įvertinti asmeninio gyvenimo ateitį.

ES politinė sankloda remiasi vertybinėmis demokratijos nuostatomis, o Lietuvoje politinės permainos atidėliojamos dėl merkantilinių tikslų. Politikos ekspertai teigia, kad priešlaikiniai rinkimai šaliai yra nereikalingi, nes po jų vargu ar labai pasikeistų Seimo sudėtis, rinkimai brangūs, o ir laiko iki eilinių rinkimų liko nedaug.

Tačiau jie pamiršta, kad praradusio visuomenės pasitikėjimą Seimo ir Vyriausybės atsistatydinimas reikštų moralinio atsinaujinimo pradžią, žmonių nuomonės viršenybės pripažinimą, o plačiąja prasme - demokratijos įtvirtinimą Lietuvoje. Juk norint pradėti žengti moralios politikos keliu, visai nereikia turėti Seimo daugumos palaikymo - pakanka kelių sąžiningų ir atsakingų politikų sprendimo.

Jei visuomenė nepasitiki savo rinktais atstovais, labai sunku įgyvendinti bet kokias reformas - net būtinas. Tokia situacija veikia ekonomines problemas ir atveria kelią į valdžią populistams.

Lietuva įžengia į rinkimų metus, o nė viena politinė jėga dar nėra pristačiusi rimtos savo veiklos programos. Tai verčia prisiminti procesus Rusijoje, kai gyventojų nepasitenkinimas oligarchų įtaka ir abejingumas vykstantiems politiniams procesams atvedė į valdžią spectarnybų kandidatą. Jau dabar puoselėjamas tvirtos rankos įvaizdis ir veikiausiai interesų grupės nori į šalies vadovo kėdę įstumti jiems palankų asmenį, kad toliau galėtų nevaržomi pelnytis piliečių sąskaita, arba, kas dar blogiau, pastūmėti Lietuvą tenkinti kitos šalies interesus.

Vis sudėtingesnė finansinė aplinka pasaulyje ir ES verčia imtis skubių veiksmų, norint užtikrinti stabilią ekonomikos plėtrą, suvaržyti infliaciją. Naivus Lietuvos vadovų tikėjimas, kad fiskalinėmis priemonėmis (įdomiausia, kad minima tik viena jų - valstybės išlaidų mažinimas, pamirštant mokesčių ir skolinimosi politiką) galima išspręsti problemas, vargu ar pasiteisins.

Tai, kad griežtos išlaidų ribojimo priemonės neturi ilgalaikio teigiamo poveikio, galima įsitikinti remiantis mūsų pačių patirtimi. Lietuvos banko specialistų atlikta studija liudija, kad nors Estija ir Latvija po Rusijos krizės nesiėmė tokių drastiškų priemonių kaip Lietuva, abiejų ekonomika atsigavo greičiau, o mes tada sužlugdėme savo socialinę sritį, nes taupymas nereformuojant pačios struktūros pakirto socialinių paslaugų kokybę.

Šis nevykęs ekonominis sprendimas nulėmė, kad dabar turime vieną blogiausių ES sveikatos apsaugos sistemų ir švietimo sistemą, nepajėgiančią suteikti aukšto lygio žinių. Tai nulėmė vieną didžiausių Europoje emigracijos iš šalies bangą, nes maži valstybinio sektoriaus atlyginimai padėjo verslininkams išlaikyti dirbtinai sumažintus atlyginimus ir privačiame sektoriuje.

Valstybės deficitas sudaro tik mažą dalį taip visus bauginančio einamosios sąskaitos deficito. Žinoma, jis turi įtakos privačiam vartojimui ir infliacijai, bet nesunku suprasti, kad varžant vien mokytojų ir bibliotekų darbuotojų atlyginimų didėjimą, tikrai negalima sustabdyti vartojimo bumo, jei bankai į dešinę ir į kairę dalija daugiamilijoninius kreditus vartų, pro kuriuos niekas nevaikšto, statytojams, prekybos centrų, kuriuose nėra pirkėjų, šeimininkams ir namų kvartalų, kuriuose niekas negyvena, plėtotojams.

Pagrindinė šalies ekonomikos problema - ne kreditų kiekio plėtra, o jų panaudojimo efektyvumo užtikrinimas.

Tas pats, beje, pasakytina ir apie ES paramos panaudojimą. Finansų ministerijos stalčiuose gal jau 6 metus dulka rekomendacijos, kaip efektyviai sutvarkyti Lietuvos biudžeto išlaidas. Dabar dažnai galima išgirsti skundžiantis, kad trūksta darbuotojų, todėl reikia didinti atlyginimus. Bet pirmiausia reikia atsakyti - ar iš tiesų mums reikia tokio skaičiaus valdininkų, policininkų, dėstytojų?

Šalies ekonomikos tyrimai rodo, kad esama tiesioginės priklausomybės tarp lėšų panaudojimo efektyvumo ir valstybės institucijų darbo kokybės. Turime aibę prižiūrinčių ir kontroliuojančių įstaigų, bet mažai kas laikosi nustatytų taisyklių ir reikalavimų, o nepagarba įstatymui tapo elgesio norma, tad kyla klausimas - ar tinkamai šios institucijos atlieka savo funkcijas? Lietuvai reikia reformuoti valdymo sistemą, sutvarkyti biurokratinį aparatą, jį konsoliduoti, pertvarkyti apskričių bei savivaldybių darbą.

Pastaruoju metu daug rašoma ir apie energetikos problemas, net atrodo, kad šalies ekonomika yra nuo tos energetikos labai priklausoma. Gal Lietuvos spauda labai priklausoma nuo energetikų pinigų?

Šalies energetikos indėlis į ekonomiką yra palyginti nedidelis ir nors energetiniai produktai sudaro didelę dalį šalies importo ir eksporto, mes esame tik perdirbėjai, tad Lietuvai lieka perdirbimo marža, tik ji ir atspindi šalies BVP.

Su šių produktų eksportu ir importu susijusius pinigų srautus valdo tarpininkai, daugiausia Rusijos bendrovės, o dabar ir Lenkijos įmonės, tad lietuviams tenubyra trupiniai, kurie galbūt šiek tiek papildo ir politinių partijų kišenes.

Joks energetinės įmonės uždarymas nesukeltų didelių ekonominių problemų. Atvirkščiai, tai stabilizuotų finansinius rodiklius ir sumažintų einamosios sąskaitos deficitą. Lietuvos ekonomika nėra didelė, todėl jos veiklai reikia palyginti nedaug energijos išteklių, o jei juos efektyviai naudotume, reikėtų dar mažiau. Mūsų ūkio imlumas energijai daug kartų viršija Danijos ar Švedijos rodiklius, tad turime didelius taupymo rezervus. Brangstantys ištekliai jau dabar verčia racionalizuoti gamybą, o tai savo ruožtu padeda modernizuoti ekonomiką ir turi teigiamą poveikį aplinkai.

Didelį triukšmą dėl energetikos objektų uždarymo kelia tarpininkai, kurie bijo netekti savo pajamų šaltinio ir politinių oponentų, norinčių turėti pretekstą pabloginti Lietuvos santykius su ES šalimis ir išlaikyti ją Rusijos įtakos zonoje. Sunku nepastebėti, kad mūsų užsienio politikos specialistai jau pradėjo ieškoti pateisinimų artimesniems santykiams su Rusija.

Šiomis dienomis ES šalyse svarstoma ekonominė strategija globalizacijos iššūkių akivaizdoje, nes visos šalys narės susiduria su ta pačia problema - kaip sparčiai kintančioje aplinkoje išlikti konkurencingiems.

Aplinkybės klostosi palankiai Lietuvai, tad ir be energetikos mūsų šalies ekonomika turi puikių galimybių per integraciją į ES užtikrinti savo ekonomikos plėtrą. Pagrindinis naujos strategijos akcentas greičiausiai bus vidaus rinkos plėtra (Lietuvos atveju tai yra infrastruktūros plėtra, geležinkelių, kelių tiesimas). Taigi Lietuvos įmonėms darbo bus labai daug, nes mūsų infrastruktūra vis dar nėra sujungta su ES šalių tinklu.

ES vidaus rinkos plėtra reiškia, kad bus daugiau dėmesio skiriama logistikai, kroviniams ir keleiviams vežti, informacinių tinklų plėtotei. Lietuvos, kaip pasienio valstybės, padėtis suteikia jai daug galimybių plėtojant transporto ir logistikos sektorių. Žinoma, jei neskirsime visų lėšų kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda nuolatiniam remontui.

Dar viena veikla, kur mes turime sukaupę didelę patirtį, yra žemės ūkis. Kadangi ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 metais pasaulyje gali būti juntamas maisto produktų stygius, veikiausiai paklausa šiems produktams didės, o tai, kad mes vis dar esame žemės ūkio kraštas, tampa mūsų konkurenciniu pranašumu.

Nors paradoksalu, bet daug galimybių mūsų ekonomikai teikia problemos, susijusios su klimato kaita. Šiltėjantis klimatas didina mūsų kurortų, poilsio industrijos patrauklumą, žinoma, jei mes sugebėsime priešintis ketinimams perkelti į Lietuvą atliekų perdirbimo, nuodingų gamybų įmones ir įgyvendinti aplinkos apsaugos programas, ypač Baltijos jūros.

Ne paslaptis ir tai, kad vienas pagrindinių ekonomikos efektyvumo augimo stabdžių ir infliacijos šaltinių yra Lietuvos rinkos monopolizavimas. Pagal bendras ES politikos gaires numatoma remti ekonomikos pertvarką, skatinant vadybinio proceso, komunikacines ir organizacines naujoves, o tai suteikia daugiau galimybių mažoms įmonėms ir jaunai verslininkų kartai, nes šioms veiklos rūšims nereikia daug investicijų. Mažoms įmonėms taip pat turi padėti didesnis dėmesys tinkamos konkurencijos politikai įgyvendinti, griežtai kovai su karteliniais susitarimais, tad ir čia mes sulauksime paramos. Naujųjų metų išvakarėse galime ramiai žvelgti į Lietuvos ekonomikos ateitį, rūpesčių kelia tik niūrūs politikos debesys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"