TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar tikrai žengiame į scenarijų, pavaizduotą knygoje „2017-ieji: karas su Rusija“

2016 05 26 15:00

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

Autorius pažįsta tiek tą regioną, tiek Vakarų sprendimų priėmimo procesų kuluarus. Jo įtūžis dėl pernelyg atsipalaidavusių, visur išlaidas mažinti besistengiančių politikų sunkiasi iš kiekvieno puslapio. Recenzijų autoriai kritikavo šią knygą dėl griozdiškų sakinių ir dialogų. Vis dėlto svarbiausias klausimas – ar joje pateikiamas scenarijus yra pakankamai tikėtinas, kad nusipelnytų būti rimtai nagrinėjamas? Ar Rusija tikrai rizikuotų sukelti branduolinį karą su Vakarais, kad užimtų Estiją, Latviją ir Lietuvą per didelio masto karinį puolimą?

Kai kuriais atžvilgiais atsakymas aiškus – taip. Jeigu Baltuosius rūmus užimtų prezidentas Trumpas, aiškiai išsižadėjęs Amerikos saugumo garantijų Europai, o Rusijai draugiški lyderiai vadovautų kitoms branduolinėms galybėms (Jeremy Corbynas – Britanijoje; Marine le Pen – Prancūzijoje), tuomet NATO akivaizdžiai nebefunkcionuotų kaip branduolinis aljansas. Tačiau dėl visų šitų „jeigu“ išlieka didelis klaustukas.

Dar daugiau, taip pat turėtume kelti prielaidą, kad krinkant NATO kitos stiprias kariuomenes turinčios ES šalys (Norvegija, Lenkija, Nyderlandai, taip pat galbūt Švedija ir Suomija) nesugebėtų dislokuoti jokių rimtų karinių pajėgų Baltijos valstybėse.

Jeigu susiklostytų tokios sąlygos, Rusija galbūt susiviliotų pasinaudoti savo turimu geografiniu ir kitokiu pranašumu.

Vis dėlto netgi toks scenarijus nėra garantuotas. Aš Rusija tikrai norėtų kovoti su ryžtingu partizaniniu pasipriešinimu? Ar ji rizikuotų užsitraukti finansines sankcijas ir tapti politine atstumtąja?

Manau, pagrindinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų paskirtis – bauginti, o ne iš tikrųjų kariauti. Baltijos valstybių karinis disbalansas kelia nerimą žmonėms tose šalyse ir užsienyje. Jeigu žmonės galvos, kad ginti tas šias mažas šalis reikštų grėsmę sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, jie gali nuspręsti, kad galbūt geriau to nedaryti (ir tai, bijau, gali būti viena iš nenumatytų sero Richardo Shirreffo knygos pasekmių).

Iš tikrųjų Kremlių labiausiai gundo galimybė pasiekti savo tikslus be didelio masto karo. Jeigu suglumini savo priešininką, palieki jį be draugų ir palauži jo valią, kautynės tampa nebereikalingos. Dėl to turėtume skirti daug daugiau dėmesio priemonės, kurias Rusija naudoja atakuodama mūsų ryžtą ir gebėjimą priimti sprendimus. Šiame kontekste labai rekomenduoju perskaityti naują Britanijos žvalgybos eksperto Marko Galeotti straipsnį, kurį paskelbė Europos užsienio santykių taryba (Council on Foreign Relations).

Studija „Putino hidra“ (Putin“s Hydra) – iki šiol geriausia apžvalga, paaiškinanti, kaip iš tikrųjų dirba Rusijos šnipų agentūros. Autorius rūpestingai stengiasi nekurstyti panikos (netgi argumentuoja, kad kalbos apie „naują šaltąjį karą“ yra perdėtos – tai bent!). Jis atkreipia dėmesį, kad Rusija nėra valdoma monolitinės „šnipokratijos“. Žvalgybos ir saugumo tarnybos pataikauja Vladimiro Putino paranojiškam požiūriui į pasaulį, o ne stengiasi jį pataisyti. Jų pateikiami rezultatai yra menkaverčiai. Jos yra korumpuotos ir dažnai riejasi tarpusavyje.

Visgi kitaip negu Vakarų žvalgybos pareigūnai, daugiausia susitelkę į pastangas gauti žinių apie tam tikrus dalykus, Rusijos šnipai taip pat stengiasi, kad tam tikri dalykai įvyktų – naudodami įvairius triukus, pradedant nužudymais ir šantažu, baigiant papirkinėjimu ir pamėgdžiojimu. Kaip rašo ponas Galeotti, tokių „aktyvių priemonių“ tikslai – „susilpninti ir destabilizuoti Europos vyriausybes, vykdyti operacijas, naudingas Rusijos ekonominiams interesams ir atakuoti politinius priešus“. Vakarų šalys dar tik pradeda visa tai suvokti – ypač faktą, kad Rusijos šnipinėjimas persidengia su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

„Galingi, laukiniai, daugiagalviai ir paklusnūs“ šnipai, kuriuos aprašo ponas Galeotti, turėtų kelti daug didesnį susirūpinimą negu Clancy stiliaus košmarai, pavaizduoti sero Richardo knygoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"