TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar V. Putinui sekasi?

2015 12 04 6:00

Kaip vertinti Vladimiro Putino režimo veiksmus pastaruosius kelis mėnesius sėkmės požiūriu? Ar šiam režimui sekasi įgyvendinti savo tikslus? Atsakymas nėra vienareikšmis ir lengvas.

Čia turiu galvoje tuos atsakymo ieškotojus, kurie yra V. Putino ir jo režimo priešininkai, nes apie šalininkus nėra ko ir kalbėti – jie džiaugiasi, negali atsidžiaugti savo numylėtinio sėkme.

Atsakymas – nevienareikšmis, nes ir pati sėkmė – nevienareikšmė. Jei kalbame apie sėkmę režimo išlikimo požiūriu, ji yra akivaizdi. V. Putino atveju apie kitokią sėkmę vargu ar galima kalbėti, nes jam dabar svarbiausias tikslas – išsaugoti savo valdžią, kuri greičiausiai yra ir jo fizinio išlikimo garantas.

Jau mažai kas atsimena, kaip 2012 metais V. Putinui trečią kartą tapus Rusijos prezidentu, Maskvoje vyko masiniai protesto mitingai, kuriuose buvo daugybė plakatų su užrašais „Putinas – vagis“ ir panašiais. Taigi, išlikimo požiūriu viskas buvo daroma gerai – užgrobtas Krymas, sukurtas pasakojimas apie Ameriką kaip didžiausią Rusijos priešę, o rusai buvo įtikinti, kad dabar ši priešė pradėjo Rusijos puolimą, pirmiausia užgrobdama Ukrainą. Vakarų šalių sankcijos dėl agresijos prieš Ukrainą buvo pateiktos kaip to puolimo įrodymas. Buvo sukurtas Rusijos kaip apgultos tvirtovės įvaizdis ir tas įvaizdis kol kas sėkmingai veikia paprastų rusų sąmonę.

Kai televizorių ekranuose pateikiama Donbase vykstanti Rusijos kova su Amerika ėmė netenkinti Kremliaus (nes nebuvo ryškių pergalių ir rusams jau ėmė atsibosti), virtualus karas su Rusiją supančiais priešais buvo žaibiškai perkeltas į Siriją. Čia reikėtų prisiminti, kad pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, gyvenantis emigracijoje ir negailestingai kritikuojantis dabartinę Rusijos valdžią, rudens pradžioje jau spėliojo, kur nukryps V. Putino akys pradėti naują intervenciją. Tada jis manė, kad kryptys gali būti kelios – Baltijos valstybės arba kuri nors viena jų, taip pat – Baltarusija ir Kazachstanas. Turime džiaugtis savo naryste NATO, nes kol kas mūsų neliečia, Kazachstane interesų turi Kinija, todėl su ja pyktis pabijota. Baltarusija, matyt, pasirodė per mažai reikšminga priešo virtualiame kare vaidmeniui.

Dabar G. Kasparovas pripažįsta, kad nesitikėjo V. Putino avantiūros Sirijoje, o mes turime pripažinti, kad ši avantiūra V. Putino režimo išsaugojimo požiūriu buvo apskaičiuota tiksliai. Ją pasitelkiant buvo išspręsti du uždaviniai – sėkmingai (bent kol kas) nukreiptas rusų dėmesys nuo vidaus problemų ir nutraukta V. Putino izoliacija, atsiradusi pasmerkus jį dėl agresijos Ukrainoje. Šią V. Putino pergalę puikiai iliustruoja toks palyginimas. 2014 metais vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių lyderių susitikime Brisbene (Australijoje) V. Putinas buvo demonstratyviai ignoruojamas, net per iškilmingus pietus prie stalo jis sėdėjo vienas. Šį lapkritį vykusiame G20 šalių lyderių susitikime Antalijoje (Turkijoje) su V. Putinu buvo bendraujama kaip su lygiaverčiu partneriu.

Akivaizdu, kad V. Putinui pavyko įsisiūlyti Vakarams partneriu kovoje su „Islamo valstybe“. Svarbiausių Vakarų šalių lyderių naivumas jau ne tik stebina, bet ir kelią šiurpą. Vadinasi, galima okupuoti dalį suverenios šalies teritorijos, sukelti karą kitoje tos šalies dalyje, išžudyti tūkstančius nekaltų civilių, būti pasmerktam, tačiau po kurio laiko galima lyg niekur nieko bendrauti su tave pasmerkusiais politiniais lyderiais.

Dėl ko tie lyderiai ėmė bendrauti su V. Putinu? Ogi dėl kovos su „Islamo valstybe“. Tačiau negi jie neturi žvalgybos, analitikų, kurie jiems pasakytų, kad V. Putinas visai nesuinteresuotas kovoti su ta „valstybe“. Priešingai, jam reikia, kad ji būtų ir keltų sumaištį visame Artimųjų Rytų regione, nes tik esant tokiai sumaiščiai V. Putinas gali siūlyti savo paslaugas demokratinėms valstybėms – taikos metu jis niekam nebūtų reikalingas. Į Vakarus kadaise pabėgę KGB karininkai viešojoje erdvėje nuolat kartoja – neužkibkite ant V. Putino meškerės, nes jis naudoja senus KGB metodus – sukelti terorizmo bangą, o paskui siūlyti išsigandusiems vakariečiams padėti kovoti su tuo terorizmu.

Deja, mes galime tik bejėgiškai stebėti, kaip Vakarų lyderiai kimba ant V. Putino meškerės. Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o vizitas į Maskvą šiuo metu yra ryškiausias tokio politinio kvailumo pavyzdys. Kas mums iš to, kad istorikai kada nors šaipysis iš tokių politikų, kaip dabar šaiposi iš Vakarų lyderių, bandžiusių susitarti su Adolfu Hitleriu. Jei pagrindinis V. Putino tikslas yra išsaugoti savo valdžią, tai šiam tikslui tik padeda kiti tikslai – sukiršinti Europos Sąjungos valstybes tarpusavyje ir supriešinti jas su JAV, silpninti NATO, skatinti politinį radikalizmą Europoje. Šiame darbe jam kol kas visai neblogai sekasi. Deja.

Tačiau yra ir optimistiškesnių ženklų. Pirmiausia turiu galvoje turkų numuštą rusų bombonešį, tačiau pabrėžčiau ne tai, kad V. Putinas galų gale gavo atkirtį į provokacijas, kurias jis darė seniai, tarp jų – ir prie mūsų šalies oro erdvės ribų. Kiek tonų aviacinio benzino išdegino virš šiauliečių ir visų mūsų galvų NATO naikintuvai, kildami ir skrisdami išprašyti iš mūsų oro erdvės rusų lėktuvų! Pabrėžčiau, kad V. Putinas greičiausiai siekė, kad rusų lėktuvas būtų numuštas.

Šį spėjimą savotiškai patvirtina masinė antiturkiška psichozė, kurią sukėlė Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida ir kuri jau tampa Rusijos visuomenės kasdienybe. Ši psichozė liudija, kad V. Putinui reikėjo naujo priešo, nes bombardavimai Sirijoje, matyt, jau ėmė netenkinti Kremliaus strategų. Psichozė daugiaplanė – nuo turkų kultūros centrų Rusijoje uždarymo iki Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui metamų kaltinimų bendradarbiavimu su „Islamo valstybe“.

Tačiau naujo priešo poreikis liudija vieną svarbų dalyką – V. Putino režimas silpsta ir savo reikalingumą jis pateisina tik priešų apsuptimi. Mums belieka tikėtis, kad netapsime tuo kitu priešu. Nors minėtasis G. Kasparovas neatmeta galimybės, kad naftos kainai nukritus iki 20 dolerių už barelį V. Putinas gali užpulti kurią nors NATO šalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"