TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar verta A.Butkevičiui kandidatuoti į prezidentus

2013 10 18 6:00

Šis klausimas gali atrodyti nesudėtingas, tačiau atsakymai į jį yra du - priešingi vienas kitam. Kaip galiu spręsti iš viešosios erdvės ir privačių pokalbių, vieno atsakymo nėra ir pačioje Socialdemokratų partijoje. O jeigu taip, tada ir klausimas nėra toks paprastas.

Politikoje retai kada visus tenkina vienas atsakymas. Politika, kaip žmonių veiklos forma, atsiranda būtent todėl, kad jie ne vienodai suvokia problemas ir siūlo skirtingus sprendimo būdus. Todėl nieko nuostabaus, jog socialdemokratai gali nesutarti dėl savo lyderio dalyvavimo prezidento rinkimuose.

Atsakymo į komentaro pavadinime iškeltą klausimą paiešką siūlau pradėti nuo pripažinimo, kad valdžioje esanti ir visuomenėje populiariausia partija tiesiog negali nenorėti ir šalies vadovo posto. Valdžios siekis - natūrali renkamų politikų savybė, nes be to jie paprasčiausiai nebūtų politikai. Kodėl žmonės eina į politiką? Jie siekia galios, kuri leidžia dalyvauti priimant visai visuomenei svarbius sprendimus.

Tačiau šis argumentas - tik bendrojo principo išraiška. Politikoje veikia ne tik bendrieji principai, bet ir taktiniai sumetimai, kai reikia pagalvoti, kuri veikla duotų daugiau naudos. Šiuo atveju derėtų klausti, kuriame poste populiarus visuomenėje partijos vadovas būtų naudingesnis socialdemokratams.

Visi sutiksite, kad partijos lyderis turėtų pretenduoti į tą postą, kuris suteikia daugiau galių. Kurios pareigos - prezidento ar premjero - jų teikia daugiau? Kalbu ne vien apie Konstitucijos suteikiamas galias. Yra ir galios, kurios priklauso nuo politinių jėgų išsidėstymo Seime. Trumpiau tariant, stipri, drausminga parlamento dauguma suteikia ministrui pirmininkui papildomų faktinių galių ir drauge susilpnina valstybės vadovo galias. Ir priešingai - kuo silpnesnė Seimo dauguma, tuo daugiau realių galių įgyja S.Daukanto aikštės rūmų šeimininkas.

Jei socialdemokratai ir pats jų pirmininkas svarsto šiuos taktinius klausimus, jie turėtų visada prisiminti neseną pavyzdį iš mūsų politinės istorijos, kai Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) lyderis Algirdas Brazauskas tapo prezidentu. Šis pavyzdys dabartiniams socialdemokratams reikšmingas keliais aspektais.

Pirma, būdamas šalies vadovu A.Brazauskas ne kartą viešai minėjo, kad Respublikos prezidento galios neatitinka tų lūkesčių, kuriuos puoselėja rinkėjai, ir kad šį postą reikia arba daryti visai simbolinį, arba suteikti prezidentui daugiau galių. Jis teigė, jog tame poste jaučiasi negalintis nuveikti to, ką galėtų padaryti dirbdamas Vyriausybėje.

Antra, A.Brazauską išrinkus prezidentu, partijos lyderiu ir Vyriausybės vadovu tapo kitas žmogus. Po kelerių metų jis dėl etinių dalykų buvo priverstas atsistatydinti, ir viskas baigėsi skaudžiu partijos pralaimėjimu 1996 metų Seimo rinkimuose - vietoj anksčiau turėtų 817 tūkst. rinkėjų už ją balsavo tik 130 tūkst. žmonių. Vėliau vykusiuose savivaldos rinkimuose LDDP gavo dar mažiau balsų. Kažin kaip būtų susiklostęs šios partijos likimas, jei 2000 metų Seimo rinkimuose ji nebūtų sužaidusi puikaus taktinio žaidimo, kai kartu su taip pat sunkius laikus išgyvenančia Socialdemokratų partija sudarė socialdemokratinę koaliciją, kuriai vadovauti buvo pakviestas populiarusis A.Brazauskas. Jei ne ši koalicija su charizmatiškuoju lyderiu, abi jos narės pavieniui būtų buvusios užgožtos Artūro Paulausko vadovaujamos Naujosios sąjungos ir Rolando Pakso Liberalų sąjungos.

Ar socialdemokratams būtų naudinga kitais metais netekti populiaraus lyderio? Juk sunku paneigti, kad dabartinis Socialdemokratų partijos populiarumas toks didelis ir dėl A.Butkevičiaus asmenybės. Taip jau yra, kad joks kitas socialdemokratų elito žmogus negali nė svajoti apie tokį populiarumą, todėl partija turi apskaičiuoti, kas jai naudingiau - A.Butkevičius kaip prezidentas ar kaip partijos vadovas ir premjeras.

Lengva pasakyti - turi apskaičiuoti. Juk Socialdemokratų partija nėra vienodai mąstančiųjų monolitas. LDDP likimas, kai populiarusis vadovas buvo išleistas į prezidentus, jau gali būti pamirštas, o jeigu ir ne, jis nebūtinai turi pasikartoti. Žinoma, Socialdemokratų partijoje negali nebūti norinčiųjų išstumti A.Butkevičių iš lyderio posto ir pasodinti į jį savo žmogų, tačiau socialdemokratai turi apgalvoti, ar grupiniai jų norai nepakenks visai partijai.

Yra dar vienas argumentas už tai, kad A.Butkevičiui neverta kandidatuoti į prezidentus. Jei Vyriausybės vadovas yra antras populiariausių politikų sąraše, kas gali garantuoti, kad jis neliks antras ir prezidento rinkimuose? Jei tokios garantijos nėra, ar verta socialdemokratų pirmininkui eikvoti laiką, energiją, sveikatą siekiant pergalės, kurios šiuo metu greičiausiai ir neįmanoma pasiekti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"