TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ar verta mokyti vaikus užsienyje?

2007 09 19 0:00

Neretai šis klausimas pasvarstoma žiniasklaidoje. Dažniausiai interpretuojama gana snobiškai: nupasakojamos įvairiausios gėrybės, kurių patiria turtingų tėvų vaikučiai, išsiųsti į prestižines privačias mokyklas užsieniuose. Ten ir galimybė žaisti golfą ar tenisą, ir jodinėti, ir praktikuoti įvairiausias brangiai kainuojančias sporto šakas. Esą ten gerai išmokstama užsienio kalba ir apskritai gaunamas geresnis išsimokslinimas negu Lietuvoje. Bet ar iš tikrųjų mokymasis užsienyje - vieni pliusai? Ar nėra čia ir gana svarių minusų?

Manau, kad trumpas ir vienareikšmiškas atsakymas vargu ar galimas. Vienaip atrodo mokymasis užsienyje vidurinėje mokykloje, kitaip - studijos aukštojoje mokykloje.

Kai dėl vidurinės mokyklos, nemanyčiau, kad ten mokslinti vaikus yra teigiamas dalykas. Šio amžiaus vaikams, paaugliams ir jaunuoliams - tai pats charakterio formavimosi metas. Jiems reikalinga šeimos aplinka, artimi kontaktai su tėvais, broliais ir seserimis (jeigu jų yra), su vaikystės draugais. Išplėšti iš natūralios terpės vaikai kenčia ir sunkiai išgyvena atsiskyrimą.

Kitas dalykas - nutrūksta jų ryšys su gimtuoju kraštu, kalbine ir kultūrine aplinka. Aš sunkiai įsivaizduoju būsimąjį Lietuvos inteligentą, kuris nėra mokęsis nei Lietuvos istorijos, nei lietuvių literatūros. Kuris nėra pajutęs lietuvių kultūros atmosferos, neišmano savo tautos papročių ir tradicijų. Visa tai be galo svarbu, jeigu norime, kad Lietuva liktų ne tik geografinė sąvoka, bet ir vieta, kurioje skleidžiasi lietuvių kultūra, gyvena savita tauta. Jei manome, kad Europos kultūros vertybė yra jos daugiakultūriškumas, o ne suniveliuotas ir vienspalvis žemyno veidas.

Žinoma, reikia sutikti, kad gali būti pavienių palankių atvejų, kai vaiką išsiuntusi šeima kultūriškai labai stipri, turi aiškią vertybinę orientaciją, palaiko su vaiku glaudžius ryšius, kurie leidžia išlaikyti artimus kontaktus su gimtuoju kraštu ir tvirtą motyvaciją baigus mokslus sugrįžti ir dirbti Lietuvoje jos labui. Bet net ir tais atvejais vargu ar svetimos mokyklos teigiamybės atsveria vaikui padarytą skriaudą.

Kai dėl mokslo kokybės, Lietuvoje yra tikrai puikių gimnazijų, kuriose labai geras ir mokymo, ir ugdymo lygis. Tai rodo tų mokyklų auklėtinių laimėjimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir olimpiadose bei tai, kad jie sėkmingai tęsia mokslus geriausiuose užsienio universitetuose.

Kiek kitaip atrodo studijos užsienyje. Be abejo, jos visada pageidautinos. Bet ir tai - su kai kuriomis išlygomis. Tarpukariu Lietuvoje buvo susiformavusi nuostata, kad studijas reikia baigti savame krašte, o tik paskui važiuoti pasitobulinti į užsienį, nes tik tėvynėje studijuodamas jaunuolis gerai perpras savojo krašto bėdas bei rūpesčius ir užsienyje sąmoningai ruošis tarnauti savajam kraštui. Be to, studijų metais užsimezga ryšiai ir draugystės, kurios nenutrūksta per visą gyvenimą ir suteikia jam stabilumo ir jaukumo.

Tiesa, dabar gyvenimas smarkiai pasikeitęs, jis daug judresnis ir greičiau besimainantis, visiškai kitokios bendravimo ir studijų galimybės. Akivaizdu, kad naudinga jau studijų metais plačiau pasidairyti po pasaulį. Bet tam nebūtina stora tėvų piniginė: veikia keitimosi studentais programos, esama galimybių gauti įvairiausias stipendijas. Tik reikia rodyti iniciatyvą, norėti plėsti akiratį ir, žinoma, turėti gabumų.

Šiomis temomis praėjusią savaitę pasirodė įdomus ir informatyvus straipsnis "Veide", leidžiantis pamąstyti apie įvairius mokymosi ir studijavimo užsienyje atvejus. Tik nekorektiška straipsnio pabaiga. Palaikant turtingus tėvus, kurie siekia savo vaikams suteikti kokybišką išsilavinimą užsienyje, toks siekis paremiamas teiginiu: "Užsienio universitetuose studijuodavo ir tarpukario Lietuvos šviesuoliai - teisininkas Mykolas Romeris, diplomatas ir žurnalistas Valentinas Gustainis, pedagogas Mykolas Biržiška."

Pirmiausia užsienyje studijavusiųjų pavyzdžių galima pririnkti ne dešimtis, o šimtus - pradedant J.Basanavičiumi ir V.Kudirka, baigiant Vasario 16-osios Akto signatarais. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje universitetų paprasčiausiai tuo metu nebuvo (Vilniaus universitetą buvo uždariusi Rusijos valdžia, bausdama už 1831 m. sukilimą, o nepriklausoma Lietuva su būsimu universitetu Kaune dar nebuvo atsikūrusi). Dėl to ir M.Romeris su M.Biržiška, būsimieji Lietuvos universitetų rektoriai, studijavo ne Lietuvoje, ir V.Gustainis. Absoliuti dauguma tarpukariu užsienyje studijas tęsusių jaunuolių buvo valstybės stipendininkai ir studijavo ne iš turtingų tėvelių kišenės - paprasčiausiai tokių neturėjo, nes visi jie buvo paprastų ūkininkų vaikai.

Jei jau pradėjome ieškoti analogijų su Antrosios Respublikos laikais, turime pripažinti, kad jaunimas taip anksti kaip dabar nesubręsdavo fiziškai, bet socialinę ir intelektinę brandą pasiekdavo gerokai anksčiau. Jaunimo atsakomybės jausmas už save ir už savo kraštą, pilietinis ir tautinis sąmoningumas buvo nepalyginti stipresnis. Žmogus daug anksčiau pasiryždavo ant savo pečių užsikrauti atsakomybės naštą už valstybės ir tautos likimą. Dėl to anuomet nepasitaikydavo atvejų, kad užsienyje studijavęs žmogus būtų pasilikęs ten dėl geresnio uždarbio ir neskubėjęs namo trokšdamas savo žinias ir patirtį atiduoti tėvynės gerovei ir pažangai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"